Montekristas, Gorgona, Kapraja, Pjanoza ilgą laiką buvo italų kolonijos-kalėjimai. Džiljo sala labiausiai išgarsėjo po italų kapitono Schettino atlikto manevro, kuris panardino pusę milijardo kainuojantį kruizinį laivą „Costa Concordia“.
Mano aplankytas didžiausias karoliukas Elba, labiausiai žinoma kaip Napoleono dešimties mėnesių tremties sala. Saloje paruoštas visas lankytinų vietų planas turistui. Vietų sąrašas, kur Napoleonas gyveno, vaikščiojo, skaitė, valgė, miegojo, kūrė pabėgimo planus ir t.t. Aš siūlyčiau verčiau gėrėtis saule, gamta ir jūra, o ne muziejais.
Salą galite pasiekti keltu iš Pjombino jūrų uosto. Kelionė truks apie valandą, o vasaros metu keltai plaukia irgi kas valandą. Pagrindinis uostas ir didžiausias miestas Portoferajas – patogus taškas pradėti kelionę aplink visą salą.
Jeigu planuojate ramias atostogas ar ilgesnį savaitgalį, ši sala jums kaip tik. Išsinuomokite motorolerį ar mašiną ir apvažiuokite, pakrantės ilgis – tik 147 km. Viešuoju transportu pasikliauti neverta. Infrastruktūra ne itin gerai išvystyta, keliukai siauri ir vingiuoti, tačiau vaizdai sužavi, važiuojant aukštai kalnuose ir matant jūrą. Salos išskirtinumas tas, kad ji žalia, kalnai apaugę medžiais, auga daug alyvuogių giraičių ir įvairios augmenijos.
Elbos paplūdimiai įvairūs: smėlėti (Procchio, Marciana), akmenuoti (Cavo), labai maži (Capoliveri), trumpi (Porto Azzurro), statūs (Sansone), skirti mėgstantiems jėgos aitvarų sportą (Scoglio dell‘Ogliera). Pritaikyti kiekvieno skoniui. Paplūdimiai itin tvarkingi, juose galite išsinuomoti saulės skėtį su gultu (kaina 14–18 eurų), tačiau yra ir daug laisvų paplūdimių. Vanduo skaidrus, žydras ir itin švarus.
Jeigu nenorite drybsoti paplūdimyje, galite rinktis aktyvias atostogas: žygius pėsčiomis į kalnus, itin pamėgtus turistų iš Skandinavijos. Aukščiausias taškas – 1019 metrų virš jūros lygio.
Naktinis gyvenimas verda Porto Azzurro, čia kartais galima sutikti italų įžymybes Flavio Briatore, Gigi Buffon, Claudio Lippi. Jeigu norėsite čia pavakarieniauti, teks palaukti kelias valandas – žmonių daug, o aptarnavimas lėtas.
Kapoliverio miestelis pilnas mažų suvenyrų parduotuvėlių, restoranų, tačiau surasti automobilių statymo aikštelę vakarais tampa misija neįmanoma, tikrąja ta žodžio prasme.
Mažuose miesteliuose gyvena po kelis tūkstančius gyventojų, tačiau vasarą žmonių skaičius išauga dešimteriopai. Atvyksta daug turistų iš Vokietijos, Prancūzijos ir Skandinavijos. Dažniausiai čia atostogauja arba vasaros namus turi Toskanos ir šiaurės regionų italai, todėl nesigirdi triukšmo, būdingo Romos ir pietinės Italijos paplūdimiams. Kainos irgi atitinkamai aukštesnės.
Keliaudama vis labiau nusiviliu salomis, nes gauti šviežios žuvies restoranuose darosi vis sunkiau. Niekaip negaliu suprasti, kodėl ten, kur žvejai kiekvieną dieną gaudo žuvį ir kur nėra didelių atstumų, ant stalo drįstama atnešti paruoštą atšaldytą žuvį ar pastos su trim vėžiagyviais, keturiomis kriauklėmis ir trik midijomis. Būkite atsargūs rinkdamiesi restoraną.
Man patiko vienos žuvies parduotuvėlės (pescheria) strategija. Ten ryte parduodama šviežia žuvis, o po pietų likusi žuvis iškepama prie jūsų akių ir pagal jūsų pasirinkimą. Galite paragauti tipišką salos patiekalą la persata – tai žuvies sriuba su kiaušiniu, alyvuogių aliejumi, pipirais ir į šią masę panardinta duona. Paprasti ingredientai, kurie leidžia pajusti tikrą ir paprastą šios salos skonį. Iš gėrimų siūlau paragauti Elbos salos alaus, saldaus vyno likerio (passito) „L‘Ale atico“, pelniusio DOCG ir vadinamo „prabangiuoju vynu“ iš Elbos salos.
Nesusigundykite kelione pažiūrėti delfinų į Remajolo. Turiu nuvilti, kad tikimybė juos pamatyti yra arti nulio.
