Vos prieš kelias dienas jie grįžo iš meilės miestu vadinamo Paryžiaus. „Važiavome išsivalyti galvų ir pamiršti visas blogas mintis. Prancūzijos sostinė tam labai tinkama. Čia gali visiškai atsipalaiduoti ir būti tikras, kad tavęs niekas nenuskriaus“, – portalui lrytas.lt sakė penkias dienas prancūzišku oro kvėpavęs Jurijus.
Kelionė į šį kraštą jam buvo jau penkta – prieš tai Paryžiuje teko lankytis darbo reikalais. Ir nors pagrindinius miesto objektus jis jau ne kartą buvo aplankęs, kaip pats sako, Paryžiuje visuomet yra ką veikti. Tad šis kartas – ne išimtis.
Gyveno varguomenės kvartale
„Paryžiuje norėjau vieno – spėti pasijusti taip, lyg ten gyvenčiau. Pavyko. Net pagalvojau, kad norėčiau ten gyventi, dirbti...“, – atsidusęs pasakojo Jurijus. Šįkart jie apsigyveno Paryžiaus priemiestyje, kuriame XIX amžiuje gyveno varguomenė, netrūko prostitučių. „Čia – daug spalvotų žmonių. Ir pagal rasę, ir pagal gyvenimo būdą“, – juokėsi choreografas.
Pasak jo, aplinkiniai vaizdai primena tapybiškus impresionisto Claude'o Monet paveikslus. Kitaip tariant, miestas yra tai, ką tu veiki, o tu pats tampi miesto dalimi.
Pamiršo visus tabu
„Gal ne visi tai supras, tačiau nieko nėra smagiau, nei visą dieną vaikščioti, kol paskausta nugarą ir kelius, o paskui prisėsti ant suoliuko ir su žmona gerti vyną Paryžiaus centre“, – linksmai pasakojo Jurijus.
Paryžius – miestas, kuris formavo visą Europos kultūrą: madas, architektūrą. Pasak Jurijaus, atostogaujant Prancūzijos sostinėje negalima sau leisti važinėtis metro. Tačiau ne todėl, kad Paryžiuje lietuvio kišenei kainos čia ne pačios draugiškiausios. „Viskas aplink taip gražu, kad gaila kažko nepamatyti savo akimis“, – sakė Jurijus.
Žinomą choreografą svečioje šalyje labiausiai sužavėjo ore tvyrantis laisvės pojūtis. Neva čia gali atrodyti kaip nori, elgtis kaip nori, ir niekas dėl to į tave kreivai nežiūrės. „Mūsų šalyje daug ko negalima. Ten – galima viskas. Tai žavi“, – tikino jis.
Jaučiasi frankomanas
Nuo pat mokyklos laikų baleto šokėjas žavisi prancūzų kultūra. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje mokslus baigęs choreografas prancūzų kalbą visais laikas vertino labiau nei anglų. „Esu frankomanas. Mūsų šeimos nariai kalba trimis užsienio kalbomis: aš – prancūziškai, žmona angliškai, dukra – vokiškai. Mes vienas kitą visuomet papildome“, – sakė menininkas.
Prancūzų kalba Jurijui reikalinga lyg muzika ar šokis. Pasak jo, prancūzų kalbos jis mokėsi ne šiaip sau: baleto specialybę pasirinkę mokiniai lavino prancūzų kalbos įgūdžius, muzikai – vokiečių, o dainininkai mokėsi anglų kalbos. Toks suskirstymas reikalingas dėl profesinių dalykų, specialybės kalbos.
„Kai suprantu kalbą, psichologiškai geriau jaučiuosi. Net, rodos, perimu kai kai kuriuos dalykus, įvaizdį. Kitaip tariant, jei klausau roko – rengiuosi kaip rokeris, o kalbėdamas prancūziškai jaučiuosi kaip prancūzas“, – šmaikštavo Jurijus.
Pajuto kultūrinius skirtumus
Nenuostabu, kad viename didžiausių Europos miestų gausu skirtingų tautybių ir rasių atstovų. Jurijus Paryžių šmaikščiai vadina „šokoladiniu“. Pasak jo, gatvėje pamatyti baltą veidą jau tampa kone iššūkiu. „Mes keliame klausimus dėl nacionalinių pakraipų, dėl seksualinių mažumų. Ten tokie klausimai neegzistuoja. Man patinka tas laisvės pojūtis“, – sakė jis.
Paryžiuje negalima nepastebėti benamių ir išmaldos prašančių vargetų. Ir nors įkyrumo jiems netrūksta, jie – neagresyvūs. „Tiesa, gatvėse daug aferistų, apsimetančių, kad turi kokią nors negalią. Vyksta toks Moljero spektaklis. Tačiau arba tu žaidi tą žaidimą, arba ne“, – teigė Jurijus.
Choreografas patarė į visa tai žiūrėti su humoru. Juk Paryžius – miestas, kuriame yra visko: ir juodo, ir balto. „Tai miestas – kaip Jėzus: rankas į šalis, ir lyg sako – ateikit, aš jums duosiu visko, ko norite“, – šmaikščiai palygino Jurijus.
Rinkosi rytietišką maistą
Viešėdami Paryžiuje Jurijus su žmona itin pamėgo prancūzišką batoną, itališkus sumuštinius ir sviestinius ragelius. Pastarieji sunkiai atskiriami nuo šalies kultūros. Sutuoktinius maloniai nustebino ir kavos kokybė. Jurijus net juokėsi sakydamas, kad skanesnės turbūt dar nėra gėręs. „Kava, rageliai – tai jų įdirbis. Lietuvoje irgi skanu, tačiau ten visiškai kitas skonis“, – sakė jis.
Vis dėlto, nors tradiciniai saldėsiai ir tirpte tirpo burnoje, pietums ar vakarienei lietuviai mieliau valgydavo sotesnius ir pigesnius patiekalus – jie neretai užkandžiaudavo rytietiško maisto restoranuose, rinkdavosi iš Tailando, Vietnamo virtuvių valgiaraščių.
Žavisi stilingais žmonėmis
Kaskart apsilankęs Paryžiuje Jurijus lieka susižavėjęs prancūzų stiliaus pojūčiu. Pasak jo, žmonės Paryžiuje nesivaiko madų, rengiasi taip, kaip jiems patiems norisi, o drabužius kombinuoja vos iš trijų-keturių elementų. „Lietuvoje diktuojama „gėjiška“ kultūra: raumenis prisipumpavęs vyrukas rengiasi kaip gėjus vien todėl, kad taip neva madinga. Absurdas! Ten visai kitas požiūris, aprangoje daugiau manieros“, – sakė jis.
Perdėtai pasipuošusių damų ir vyrų Jurijui sutikti neteko. Esą net vyresnės moterys gatvėje primena Edita Piaf: juoda suknelė, subtilūs papuošalai ir geros kokybės rankinė. „Žiūri į tokias moteris ir supranti: svarbiausia – ne margumas, o keli brangūs daiktai. Jie sukuria vidinę kultūrą“, – pasakojo pašnekovas.
Pilni maišai pirkinių
Paklaustas, ar rado laiko apsipirkti, Jurijus net nesuabejojo: „Žinoma.“ Jis – vienas iš tų vyrų, kuriems patinka vaikščioti po parduotuves, įsigyti naujų drabužių. Kadangi viešnagė Prancūzijoje sutapo su choreografo gimtadieniu, žmona Dalia dovana savo vyrui pasirūpino pačiame Paryžiuje. Šventės proga ji Jurijui padovanojo šviesias kelnes. „Man patinka ramios spalvos. Aš karštas atrodau tik iš išorės, o viduje – ramus ramus. Netiktų man ryškios spalvos...“, – sakė jis.
Iš Paryžiaus Jurijus grįžo su pilnais maišais naujų apdarų. Tačiau ne tik todėl, kad spėjo apsilankyti didžiausiuose prekybos centruose. Tačiau jis labiau patiko žmonai. Tuo tarpu pats Jurijus džiaugėsi, kad grįždamas į Lietuvą užsuko pas Frankfurte gyvenančią dukrą. Ir ji, ir žentas dirba prabangiais drabužiais prekiaujančiame parduotuvių tinkle, todėl Jurijus visuomet būna aprūpintas stilingais drabužiais. „Lauktuvės mūsų šeimoje – įprastas dalykas. Dar nuo sovietinių laikų vieni kitiems ką nors parveždavome“, – pasakojo naujais žento dovanotais megztiniais ir džinsais besidžiaugiantis Jurijus.
Tačiau gimtadienį švenčiantis Jurijus dovaną padovanoti nusprendė ir žmonai. Savo šventės proga jis jai įteikė perlų apyrankę, kurią iš Margaritos salos dar prieš pat išskrendant jam parvežė kolegė.
