Šis žodis čia pavartotas neatsitiktinai. Oro balionai visais laikais buvo poniška pramoga. O gal susisiekimo priemonė – kaip pažiūrėsi. „Gimęs vaikščioti neskraidysi“, – sako liaudies išminčiai. Bet ar tikrai? Portalo lrytas.lt komanda nusprendė paneigti traukos dėsnį ir trumpam persikėlė į kitą dimensiją – valandai pakilo virš žemės ir išbandė „Oreivystės centro“ siūlomą skrydžio oro balionu malonumą.
Pakilti į dangų balionu galima tik anksti ryte arba vėlai vakare. Kodėl, atsakymas paprastas – dieną žemę įkaitina saulė, o nuo jos kylančios vertikalios oro srovės suformuoja vadinamuosius termikus. Į tokią srovę patekęs oro balionas tampa nevaldomas: tai kyla, tai leidžiasi.
Oreiviai juokiasi – nors jie ir šiek tiek pakvaišę, tačiau ne taip stipriai, kad leistų rizikuoti nebegalėdami valdyti skraidymo aparato. Balioną valdyti nesunku, tačiau čia svarbūs įgūdžiai, patirtis. Reikia žinoti, kaip tinkamai reguliuoti aukščio vairus, kitaip dar vadinamus degikliais.
Kaip ir bet kokios transporto priemonės, balionai būna įvairių dydžių. Kai kuriais jų gali skristi vos du žmonės, tačiau yra ir tokių, į kuriuos nesunkiai galima sutalpinti būrį draugų ar giminaičių. Dvylikai žmonių skirtus balionų krepšius oreiviai linksmai vadina autobusais. Tokiems „autobusams“ reikalingas ir gerokai didesnis balionas, o jam pripūsti reikia kur kas daugiau dujų, kurių per vieną skrydį sunaudojama net 100–200 litrų, priklausomai nuo baliono dydžio. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl skrydžiai nėra pigūs, pakelti balioną kainuoja kelis šimtus litų.
Prieš romantišką skrydį balioną tenka pasiruošti patiems: padėti jį išpakuoti, pripūsti, vėliau – supakuoti. Tačiau toks įsitraukimas į veiksmą sukelia papildomų išgyvenimų, labiau įsimena.
Smagu, saugu ir visai nebaisu
Paprastai aukščio baimę jaučiantiems žmonėms žiūrint į oro balionus šiurpsta oda. Ir juos galima suprasti. Rodos, pakyli į kelių šimtų, o kartais – net kilometrų, aukštį stovėdamas viso labo kažkokiame pintame krepšyje. Nei saugos diržo, nei gelbėjimosi liemenės, nei paukščio sparnų niekas nepritvirtina. Telefono ryšys didesniame aukštyje nutrūksta ir lieki vienas tarp debesų, su žeme ryšį palaiko tik orlaivio pilotas. Ačiū už pramogą, taip sakant. Nejauku? Galbūt. Tačiau taip atrodo tik tol, kol stebi visa tai užvertęs galvą į viršų.
Skristi čia gali kiekvienas. Iki šiol Lietuvoje skridusiam jauniausiam keleiviui buvo vos treji su puse, o vyriausiam – 97-eri. Prieš keletą metų oro balionu kilo vienas seniausių Lietuvos aviatorių, šiandien jau šimtmetį perkopęs Viktoras Ašmenskas.
Oro balionas – viena saugiausių ir mažiausiai ekstremalių oro transporto priemonių. Ir nors pasitaiko visko, pilotai pasakoja, kad nešant šiukšles iš namų ar važiuojant dviračiu rizika, kad kas nors atsitiks, yra kur kas didesnė. Pasak jų, ne vienas, paniškai bijojęs aukščio, po skrydžio balionu sako net nespėjęs apie tai pagalvoti. Tas neva paprastas pintas krepšys – tvirtas, patvarus ir patogus. Įlipęs į jį jautiesi lyg mažame jaukiame namelyje, skrendančiame kartu su vėju. Tai – labai įdomus jausmas. Rodos, turėtų būti vėjuota, o taip ramu, kad nė plaukelis nejuda.
Mažytis miniatiūrų pasaulis
Pažiūri į šonus – kažkur praskrenda klykiantys paukščiai, kažkur lėktuvas palieka baltų dūmų taką. Pažiūri žemyn – matai sumažintą miniatiūrų pasaulį: namai virsta žaislinėmis kaladėlėmis, pravažiuojantys automobiliai dydžiu prilygsta delnui, o gatvėse zujantys žmonės atrodo tarsi degtukai, nuo saulės mėtantys judančius šešėlius. Jei aukštis nedidelis – gali matyti neretai iš apačios mojuojančius žmones ar girdėti kiemuose skalijančius šunis.
Stebi visa tai iš viršaus ir kikeni – juk jei kažkam ten, Žemėje, vaizdus užstoja koks nors išsikerojęs medis ar aukštas dangoraižis, tu gali matyti viską. Viską! Senamiesčio gatvelių išdėstymą, eismo spūstis judriose gatvėse, prieigas prie mėgstamo ežero, gali sužinoti, ką kieme už aukštos tvoros slepia kaimynas, ar suskaičiuoti, kiek karvių ganosi netoliese esančiuose laukuose.
Norėdamas imituoti garsiausių literatūrinių kūrinių siužetus, gali pasiimti su savimi ir žiūronus, tačiau fotoaparatas ar vaizdo kamera šiuo atveju taip pat nepakenktų. Tokių vaizdų, kokius tenka išvyti pasikėlus oro balionu, kasdien nepamatysi. Todėl apie tai, kad verta viską fiksuoti, turbūt net nereikia pasakoti.
Pasaulyje yra vos keletas sostinių, virš kurių leidžiama kilti oro balionams. Vilnius – viena iš jų. Skristi virš senamiesčio veržiasi ne tik sostinės ar kitų šalies miestų gyventojai, tai puiki pramoga ir kitu kampu sostinę norintiems pamatyti užsieniečiams.
Dėl tinkamo klimato šalyje skristi sąlygos kone idealios. Galbūt todėl Lietuva pagal oro balionų ir licencijas skristi turinčių pilotų skaičių yra viena pirmaujančių pasaulyje.
Po skrydžio – simbolinis įšventinimas į aristokratus
Maždaug valandą trunkantis skrydis – tik dalis linksmybių. Baliono krepšiui sėkmingai pasiekus žemę, visų naujokų laukia dar viena staigmena – oficialus grafo ir grafaitės titulo suteikimas, diplomų įteikimas. Kiekvienas, skridęs pirmą kartą, gauną specialų krikšto vardą, jam priskiriamas gabalėlis žemės, kurioje balionas nusileido. Pagal visas tradicijas, įšventinimo ceremonijoje naujokų paprašoma atsiklaupti, tuomet jiems primenama apie tris svarbiausius oreivystės elementus: ugnį – be kurios balionas nekiltų, žemę – ant kurios nusileido ir... šampaną, kuris yra neatsiejamas nuo aristokratiško gyvenimo kasdienybės dar nuo pat pirmojo skrydžio 1783 metais.
Ką tik iškepti grafai ir grafaitės garsiai kartoja oreivių mantrą – „kuo didesnis laukas, tuo minkštesnis nusileidimas“. Įspūdį palieka ir padeginti bei šampanu užgesinti plaukai, kaktos patepimas žemėmis. Oro baliono pilotai primena svarbią taisyklę – kiekvienas nuo šiol turi atsiminti kelis svarbiausius dalykus: skraidinusio piloto vardą, baliono, kuriuo skrido, pavadinimą, įšventinimo dieną ir teritoriją, kurioje nusileido. Visa tai tikri aristokratai turi išberti tarsi žirnius net pažadinti iš giliausio miego. Jei bent vieną atsakymą pamiršta – kiti oreiviai turi teisę iš jo reikalauti butelio šampano.
Smagių taisyklių yra ir daugiau, tačiau apie visas jas pasakoti tiems, kurie dar neskrido, nesinori, nebebus įdomu. Aišku viena – grafų ir grafaičių ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje kasdien vis daugėja. Jie ima valdyti vis didesnes teritorijas ir buriasi į gausesnes oro erdvių mylėtojų gretas.
Po skrydžio balionų pilotai kiekvienam skridusiam pažvelgia į akis ir labai rimtai konstatuoja: „Nuo šiol jūs susirgsite. Susirgsite nepagydomu noru skristi dar ir dar kartą.“ Tačiau jei tik tokios ligos užpultų, Žemėje būtų daugiau laimingesnių žmonių. Labai linkiu išbandyti. Pamatyti pasaulį iš paukščio skrydžio – nepaprastai malonus jausmas.
***
Galimybę atsiplėšti nuo žemės ir pasijusti tikrais aristokratais lrytas.lt komandai suorganizavo „Oreivystės centras“.
