Tačiau kone kas antras ekskursijos dalyvis šių įspėjimų neišgirdo – neturėjo nei guminių batų, nei žibinto, nei pirštinių.
Tamsoje sustoja laikas
Didžiausią baimę kone šimtui susirinkusių entuziastų sukėlė ekskursijos pradžia – kopėčiomis kanalizacijos šuliniu nusileisti į kolektorių, mat netyčia nuslydus nuo šlapių kopėčių buvo galima atsidurti vandenyje.
Kelionė požemiu truko apie valandą, teko įveikti vieną kilometrą, bet orientavimasis laike, esant tamsiame tunelyje, smarkiai pasikeičia.
Kolektorius išties patogus – juo eiti nesunku, tik kiek slidu.
Kilometrą besitęsiantis kolektorius – vienas ilgesnių mieste. Jis palyginti aukštas. Pasilenkus teko eiti tik pirmuosius porą šimtų metrų.
Keičiasi kolektoriaus forma
Vandens viduje nedaug – nesiekė kelių. Dauguma šulinių virš galvos atidaryti. Tunelis kelis kartus keičia formą.
Pirmuosius kelis šimtus metrų keliauti teko apvalios formos kolektoriumi.
Tokios formos dar yra Drujos ir Vilnios kolektoriai.
Paskutinius penkis šimtus metrų tunelis buvo kvadratinės formos. Tokiu eiti patogiausia – čia nebuvo vandens, nereikia saugotis, kad paslysi.
Šį tunelį ekskursijos vadovas Darius Pocevičius vadina hibridu, nes tunelių, kurių forma keistųsi, ne tiek jau ir daug.
Kai iš tunelio išlendi į paviršių ties Pilaitės malūnu, apima keistas jausmas – lyg iš tamsos karalystės patekus į rojų.
Turi turtingą istoriją
Kita ekskursijos stotelė – Pilaitės dvaras. Tiesa, į dvarą pastatas nelabai panašus. Ant pastato džiūvo šiuo metu čia gyvenančių žmonių marškiniai, kelnės ir kiti nelabai puošnūs drabužiai.
Nepaisant to, istoriją šis dvaras turi.
„Kai kurių istorikų teigimu, kovų su kryžiuočiais metu čia stovėjo pilis, sauganti kelią į Vilnių. Pilims praradus gynybinę reikšmę, šios žemės atiteko Viršilų giminei.
XVI a. čia jau minimas dvaras, veikė malūnas, lentpjūvė, kalvė. 1827 m. dvarą nupirko Vilniaus universitetas.
Jo žemėse buvo kuriamas mokomasis ūkis, kuriam vadovavo agronomijos profesorius Mykolas Fričinskis. Tačiau 1832 m. caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą. Pradėti darbai nutrūko”, – pasakojo D. Pocevičius.
Kiek vėliau dvarą nusipirko pats M. Fričinskis ir čia pastatė drobės bei siūlų balinimo fabriką. 1852 metais dvaras sudegė, o jį pakeitė mūriniai pastatai.
Kultūros objektai nesaugomi
Šiandien pastatas yra privatizuotas. Pasak D. Pocevičiaus, nuo privatizavimo gausos kenčia kone visa Pilaitė.
„Viskas Pilaitėje labai problemiška. Nors internete Pilaitės bendruomenė atrodo labai stipri, jokie kultūros objektai nėra nei saugomi, nei tvarkomi.
Greičiausiai viskas ir liks privatizuota, niekas nepasikeis”, – svarstė D. Pocevičius.
Kelionė baigėsi ties piliakalniu. „Jeigu kas norėtų išeiti į civilizaciją, sekite paskui mane”, – kvietė vadovas. Daugelis kvietimo paklausė.
Vietomis, kurios visiškai neprimena šalies sostinės – apaugusiais takeliais, krūmynais – netrukus pasiekėme autobusų stotelę.
O dar keisčiau buvo pagalvojus, kad vos prieš porą valandų dar vaikščiojai senosios Pilaitės požemiais.
Ką čia ir lyginti su vakaru prieš televizorių.
Šiltą vasaros vakarą, užuot leidus laiką prie televizoriaus, Laisvasis universitetas (LUNI) pakvietė entuziastus paklaidžioti nepažįstamais maršrutais. Šįkart – tamsiais tuneliais, vedančiais iš Karoliniškių į Pilaitę, o vėliau aplankant šio rajono dvarą.
