Jų verslo startui, anot M. Talalytės, labiausiai padėjo tie, kuriems pagal pareigas net ir nepriklauso to daryti – pagrindiniai Jonavos rajono vadovai. Tuo tarpu dauguma tiesiogiai už bendravimą su jonaviškiais atsakingų valdininkų ir specialistų pribloškė abejingumu ir keistu požiūriu.
Informaciją teko kone išplėšti
M. Talalytė kartu su draugu vasarą nusprendė užsidirbti ir įrengti mobilų kavos ir ledų kioską. Įsigiję priekabą studentai ėmė belstis į įvairių institucijų duris.
„Apie verslą nežinojome visiškai nieko. Todėl pirmasis vizitas į Mokesčių inspekciją nustebino gerąja prasme – specialistė Vygantė Gutauskienė mums kantriai ir ilgai aiškino verslo pradžiamokslį: kokios veiklos reikia, ką turėtume žinoti, taip pat elektroniniu paštu atsiuntė visą reikiamą informaciją“, - pasakojo M. Talalytė.
Netrukus po vizito Mokesčių inspekcijoje Miglė kartu su draugu apsilankė ir Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje (VMVT). Lyginti susitikimo Mokesčių inspekcijoje ir VMVT tarnyboje, anot M. Talalytės, net ir neišeitų.
„Bendravo nemaloniai. Informaciją, kokie reikalavimai keliami tokiai veiklai, kokie jie yra taikomi priekabai, iš specialistų teko kone išplėšti. Ir tai sužinojome ne viską, daug informacijos radome internete“, - pasakojo mergina.
Nežino, už ką moka
Dar prieš pradėdami savo „verslo kelius“ po valdiškas įstaigas, studentai domėjosi, ar galima prekiauti bet kur, ar renkamos rinkliavos už tokią veiklą.
„Tada miesto seniūnijoje buvo pasakyta, kad rinkliavų nėra, o priekaba stovėti gali ten, kur nedraudžia Kelių eismo taisyklės. Tačiau kai reikėjo gauti tuos leidimus, prasidėjo bėdos.
Miesto seniūnijoje, toje pačioje, kurioje sakė, kad jokių mokesčių nėra, paaiškino, kad per vasarą už prekybą turime sumokėti 100 litų“, - pasakojo M. Talalytė.
Studentai pinigus sumokėjo, tačiau nežinia už ką. Juk užsiimdami bet kokia veikla žmonės moka nustatytus mokesčius, taip pat studentai sumokėjo ir 40 litų už tai, kad būtų įvertinta jų priekaba.
„Tai už ką mokame dar?“ – stebėjosi M. Talalytė.
Studentams kainavo ir jų namų vandentiekio tyrimas – mat vandenį kavai jie į priekabą vežasi iš namų. Toks tyrimas atsiėjo 40 litų, o jį atliko VMVT.
„Bet juk vandentiekio vanduo yra kokybiškas – jis vienodas visoje Jonavoje ir už vandens kokybę garantuoja valstybė. Todėl ir nustebome, kad reikia tokio tyrimo“, - sakė M. Talalytė.
Siuntinėjo vieni pas kitus
Tačiau labiausiai M. Talalytę pribloškė didelis biurokratinis mechanizmas, kuris ne padeda, o stabdo verslius žmones. Sunkiai studentams sakėsi gauti verslui reikalingas pažymas. VMVT tarnyba pareiškė pažymos neišduosianti, kol kitos pažymos neišduos miesto seniūnija.
„Kai nuvažiavome į miesto seniūniją, paaiškėjo, kad jie savo ruožtu leidimo neišduos tol, kol neišduos VMVT. Vieni neduoda tol, kol neduoda kiti“, - stebėjosi M. Talalytė.
Todėl šių abiejų institucijų duris studentams teko varstyti ne kartą.
„Mums pasirodė, kad miesto seniūnija į tokius kaip mes žvelgia kaip į gyvus priekaištus, kaip į žmones, kurie jiems trukdo ramiai gyventi. Bet juk ši įstaiga ir yra skirta paprastiems jonaviškiams, jų problemoms, reikalams“, - stebėjosi M. Talalytė.
Dar viena problema, kurią teko spręsti, tai vieta priekabai. Nors studentai buvo išsiaiškinę, kad prekiauti gali ten, kur stovėti nedraudžia KET, tačiau realybė buvo kiek kita.
„Tarkim, VMVT specialistai, iš mūsų išgirdę, kad prekiausime ten, kur nedraudžia KET, nepatikėjo ir patys paskambino miesto seniūnui. Jis telefonu pasakė, kad prekiauti bet kur negalima. VMVT mus nusiuntė pas seniūną. Kai nuvažiavome ir paklausėme, ar galime prekiauti ten, kur nedraudžia KET, jis mums pasakė, kad galime“, – pasakojo studentė.
Leidimas – su mero pagalba
Tačiau kai galiausiai jaunieji verslininkai išsirinko vietą Jonavos centre, kur norėtų prekiauti, jiems vėl teko nuleisti rankas.
„Miesto seniūnas pradėjo abejoti. Sako, gal geriau į ūkininkų vietas statyti priekabą. Sakė, kad turbūt negalėsime dirbti ten, kur sugalvojome, nes reikia tarybos leidimo, o jo taip greitai nebus“, - pasakojo M. Talalytė.
Be visa to, studentams buvo paaiškinta, kad dar reikia ir architekto leidimo.
M. Talalytę toks valdininkų požiūris ir reikalavimai nuvylė – studentai investavo į priekabą, sugalvojo verslo planą, iš valstybės nekaulija pinigų, neemigruoja, o bando užsidirbti patys.
Bet po vizitų į įvairias institucijas, leidimų ir vandens tyrimų galiausiai sužino, kad prekiauti miesto centre jie negali.
Laukti sprendimo, kuris leis arba uždraus prekybą, studentams buvo sudėtinga ir todėl, kad jų darbas ir uždarbis – tik per vasarą. O ši netrukus baigsis.
Tada studentai ėmė varstyti ne specialistų, o aukštų valdininkų duris. Ir M. Talalytė nustebo, kai reikalai staiga pajudėjo.
„Mums daug padėjo vicemeras Remigijus Osauskas, administracijos direktoriaus pavaduotojas Audrius Šulga, o leidimą prekybai gavome tik po to, kai parašiau laišką rajono merui Mindaugui Sinkevičiui.
Keista, kad padėjo žmonės, kuriems lyg ir nelabai priklauso tai daryti. Tuo tarpu tie, kurie atsakingi už bendravimą su jonaviškiais, matyt, turi svarbesnių reikalų“, - ironizavo M. Talalytė.
