Netoli Aukštadvario, Dailyduko 1 kaime, įsikūrusi A. Barščevičiaus sodyba rami nebent naktį. Nors iš tolo ji niekuo neprimena techninės bazės, kieme atsiskleidžia jos paslaptis. Čia garažuose glaudžiasi keliolika keturračių, bagių, sunkvežimis, keli automobiliai, žiemos laukia sniego dviračiai.
„Prašau išvis nesinaudoti stabdžiais. Važiuodama tiesiog atleisk akceleratorių, ir keturratis sustos. Žodžiu, dirbam su gaziuku“, – toliau aiškino profesionalas, rodydamas į greičio svirtelę prie dešiniosios vairo rankenos.
Visi keturračiai – vieno modelio – „Yamaha Bruin 350“. Vienodus paprasčiau prižiūrėti. Didžiausias keturračio greitis – 70–80 km/val. Tai ne sportiniai, bet turistiniai keturračiai. „Su jais nemalonu važiuoti greitai. Jie skirti turistinei-pažintinei kelionei – įvažiuoti ten, kur sunku įžengti“, – pasakojo A. Barščevičius.
Jis drąsino atsistoti, kai keturratis važiuoja per nelygumus – taip lengviau išlaikyti pusiausvyrą. O prieš užkurdamas variklį pasakė paskutinę taisyklę – jei keturratis grius, nestatyti kojos ant žemės. „Tai ne motociklas. Su keturračiu ant žemės pastatytą pėdą gaudo galinis ratas. Kojos visą laiką kaip prikaltos turi būti ant keturračio“, – perspėjo instruktorius.
Apverti keturratį – moki 50 litų
Trys minutės pasiruošimo, keli paaiškinimai, kaip užkurti variklį, perjungti pavarą (jos yra dvi – važiuoti pirmyn ir atgal), ir aš pasirengusi riedėti smėlėta kelių kilometrų trasa. Užsidedu šalmą ir pirštines – dėl saugumo ir patogumo.
Rūpėjo instruktoriaus paklausti, kokiu greičiu galiu važiuoti. Spidometras byloja, kad keturračio „lubos“ – 80 km/val. „Žmonės važiuoja maždaug 40 km/val. greičiu. Juos gerokai apramina 200 litų užstatas, kurio dalies negrąžinu, jei vairuotojas su keturračiu apsiverčia“, – suktai šypsosi savininkas.
Jis įsitikino, kad grynieji pinigai – geriausia priemonė apraminti veržlius vairuotojus. Apvertus keturratį pramogautojui tai kainuoja 50 litų. „Vartosi tie, kas nori. Didelė retenybė, kad apsiverčia žmogus, kuris nenori apsiversti. Nereikia važiuoti, kiek maksimaliai galima, reikia važiuoti, kiek protinga“, – aiškino verslininkas.
Grįžtame prie apmokymų. „Dabar pabandysim jį užkurti. Pasukam raktelį, įjungiam degimą, pavarą ir spaudžiam starterio mygtuką“, – plonas mano smilius prilietė nedidelę juodą svirtelę kairėje. Keturratis suburzgė, keliskart pasipurtė ir vėl užgeso.
„Šaltas variklis, turit pašildyt“, – atlaidžiai paaiškino šeimininkas. Pagaliau variklis suburzgė visu stiprumu. „Girdit, kaip jis triukšmingai dirba? Ko gero, visi paukščiai jau išsilakstė“, – ironiškai juokavo A. Barščevičius.
Aukštadvario regioninio parko direkcija nuolat priekaištauja verslininkui, kad keturračiai kenkia parkui, jo augmenijai ir gyvūnijai – keturračių mokomoji trasa ir kelionių maršrutai driekiasi parko zonoje.
Nuklysdavo keliasdešimt kilometrų
Pirma aš, paskui mane instruktorius, abu išrūkstame iš sodybos į šalia išsikėrojusią mokomąją kelių kilometrų trasą.
Nykštys spaudžia greičio svirtelę, baltomis pirštinėmis apsaugotos rankos tvirtai laiko vairą. Sunku suderinti greitį, posūkius, kūno judesius ir keturračio manevrus. Tarsi žemė drebėtų po kojomis ir nebūtų į ką įsitverti.
Po kelių akimirkų keturratis jau ramus laukia starto prie mokomosios trasos. Mažesnysis ratas – 1,7 kilometro, didesnysis – daugiau nei 3 kilometrai.
Trasą keturračių savininkas įrengė ne iš karto. „Pradžioje grupės važiuodavo į mišką. Be jokio gido! Bet žmonės man skambindavo ir sakydavo, kad atsidūrė Kauno rajone, nežino, kaip grįžti. Kelio atgal ieškodavo iki nakties. Tada nusprendėme rengti ekskursijas, kurioms patys vadovavom“, – pasakojo instruktorius.
Pirmaisiais metais vyras su klientais važiuodavo tiesiai į mišką, į vadinamąjį safarį. Kelionėse pamatė, kad pirmą kartą ant keturračio užsėdę pramogautojai nenutuokia, kaip jį vairuoti. Dėl to padarė mokomąją trasą.
„Kuo daugiau ratų važiuosi, tuo bus lengviau“, – tikino kone daugiausia patirties Lietuvoje su keturračiais turintis verslininkas.
Ir jis teisus. Pirmąjį ratą įveikti pavyko maždaug 15 km/val. greičiu. Visi posūkiai reikalavo sumažinti greitį – buvo visiškai neaišku, kaip keturratis elgsis duobėse, smėlynuose, staigiuose posūkiuose.
Valandos kaina – 180 litų
Su kiekvienu ratu radosi vis daugiau drąsos – didėjo greitis, posūkiai atrodė ne tokie pavojingi. Tik vienas jų, pats staigiausias su stačiu palaido smėlio šlaitu du kartus privertė sustoti ir įsijungus atbulinę pavarą grįžti atgal į kelią. Keturratis jau buvo atsistojęs kone stačiomis. „Ar tik neprireiks sumokėti baudos už apvirtusį keturratį?“ – abu kartus apėmė nerimas.
Šįkart šypsojosi laimė. Pasiekusi 30 km/val. greitį saugiai baigiau trasą. „Dar valandą pasivažinėtum, būtų išvis gerai“, – mokinę gyrė A. Barščevičius.
Po maždaug valandos pasivažinėjimo apsižergę keturračius abu nurūkome atgal prie garažų. Palikome juos saugiai laukti kitų ekstremalų.
Keturračių bazėje lankėmės darbo dieną. Savaitgaliai verslininkui A. Barščevičiui – itin karšti. Šeštadieniais jis rengia keliones įmonėms, sekmadienį priima pavienius lankytojus su „Laisvalaikio dovanų“ kortelėmis. Pusės valandos pasivažinėjimas kainuoja 99 litus, valandos – 180 litų. Keturračio nuoma (be degalų) parai – 380 litų.
Tie, kas nori išbandyti pramogą, turėtų paskubėti. Rugsėjį A. Barščevičius privalės išlyginti mokomąją trasą – toks teismo sprendimas, o vėliau gal ir visai atsisakys savo verslo. Aukštadvario regioninio parko direkcija daro viską, kad keturračiai dingtų iš parko teritorijos.
