Atsakymus šiuo klausimus galima rasti buvusio žurnalisto 71 metų Algimanto Semaškos išleistose knygose su daugybe turistinių maršrutų po Lietuvą.
A. Semaška – vienas seniausių ir labiausiai patyrusių knygų leidėjų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Jo įkurtai leidyklai „Algimantas“ šiemet sukas dvidešimt metų.
Per tą laiką A. Semaškos leidykloje buvo išleista apie 150 knygų, o pastaruosius dešimt metų aistringas kelionių po Lietuvą mėgėjas leidžia knygas tik šia tema. Jose gausu įvairiausių maršrutų, o taip pat istorinių žinių apie buvusius ir išlikusius dvarus, dvarvietes, pilis bei kitus šalies praeitį, kultūrą menančius objektus.
Dar mokyklos laikais užsikrėtęs aistra keliauti, A. Semaška vėliau, dirbdamas žurnalistu, kiekvienos komandiruotės Lietuvoje metu nepraleisdavo progos pasidomėti vienos ar kitos vietovės, miestų ar miestelių lankytinomis vietomis. Per visą gyvenimą sukauptas žinias dabar jis panaudoja, leisdamas kelionių knygas ir lietuviškai, ir skirtas užsieniečiams.
„Mano domėjimasis kraštotyra prasidėjo dar mokyklos laikais, o turistavimo liga susargdino Kauno 7-osios vidurinės mokyklos, kurią baigiau, šviesios atminties istorijos mokytoja Rūta Luckutė. Su ja mes keliaudavome ir pėsčiomis, ir dviračiais. Įsimintiniausia kelionė buvo valtimis Nemunu nuo Gardino iki Klaipėdos“, - prisiminė jis.
- Kaip tais laikais mokiniams buvo leista vykti tokiu pavojingu maršrutu?
- Taigi buvo vieninga valstybė be jokių sienų! Vasarą, po dešimtos klasės baigimo, vieno klasioko tėvas nuvežė mus į Gardiną su trimis valtimis ir paleido Nemunu pasroviui. Plūduriavome iki Klaipėdos beveik trisdešimt dienų.
- Kodėl pasroviui taip ilgai plaukėte?
- Mes juk - ne sportininkai, o turistai buvome. Kasdien įveikdavome 15-20 kilometrų atstumą, pakeliui aplankydami visus piliakalnius. Iki šiol prisimenu, kaip į Liškiavos piliakalnį kopėme.
Kelionėse po Lietuvą sukauptos žinios ir patirtis labai pravertė 1993 m. įkūrus leidyklą, kurios veikla šiuo metu orientuota, leidžiant įvairius leidinius apie keliones po Lietuvą.
- Kokia buvo pirmoji jūsų leidyklos knyga?
- Kadangi leisti kelionių knygas – brangus malonumas, iš pradžių buvau priverstas joms sukaupti lėšų. Todėl mano, kaip leidėjo veikla, prasidėjo žinomo Lietuvos farmacininko Juozo Vasiliausko knyga apie vaistažoles.
Esu išleidęs ir nemažai tuo metu labai perkamų užsienio meilės romanų, kurių autorines teises pirkdavau. Kai Lietuva nebuvo dar Europos Sąjungos narė, knygų autorines teises brangiai nekainavo. Lietuviams leidėjams būdavo daromos didžiulės nuolaidos – už knygos autorines teises tekdavo sumokėti tik po 300-500 eurų.
Dabar kainos kur kas didesnės. Neseniai bandžiau derėtis su viena Anglijos autore, tai ji už galimybę Lietuvoje išleisti jos romaną paprašė net 5000 eurų.
- Kada pavyko išleisti pirmąją knygą apie keliones po Lietuvą?
- Savo pirmąją tokio žanro knygą išleidau dar sovietmečiu, 1988 m. Tiesą pasakius, jei ne tuometinis „Minties“ leidyklos vadovo pavaduotojas Romualdas Ozolas, kažin ar mano knyga būtų buvusi išleista.
Važinėdamas po Lietuvą, buvau surinkęs daug medžiagos apie bažnyčias. Visą ją ir sudėjau į savo pirmąją knygą, tačiau tada dar iš peties viską kontroliavęs „Glavlitas“ sulaikė jos leidybą.
R. Ozolas patarė man padaryti keletą pataisų - kas ir kur Lietuvoje vyko proletarinės revoliucijos laikais. Toks gudravimai pavyko ir mano knyga buvo išleista.
Įkūręs savo leidyklą, pirmąsias knygas 1995-1996 m. sudariau iš dešimties maršrutų po Lietuvą. Mano mylimiausi kelionių maršrutai – nuo Kauno link Baltijos jūros panemuniais.
Šiuo keliu važiuojant, galima pasigėrėti tiesiog žėrinčia Raudondvario pilimi, tiksliau – dvaru, Raudonės pilimi, šiuo metu remontuojama Panemunės pilimi, Jurbarku ir nuo seno čia veikiančiu dailininko Vinco Grybo muziejumi. Pakeliui galima užkopti į Rambyno kalną, pasivaikščioti po gražiai tvarkomą Šilutę arba užsukti į Rusnės salą.
Nepalikau nuošalyje ir maršrutų Kaunas-Trakai-Vilnius bei Kaunas-Druskininkai, kuriuose taip pat daugybė istorinių vietų. Rašydamas apie jas, nevengiau pažintinės potekstės, nes pastebėjau, jog žmonės nelabai žino, kokie Lietuvos istoriniai įvykiai ir kodėl susiję su lankytinomis vietomis.
- Vadinasi, teko gilintis į Lietuvos istoriją. Gal jus konsultavo kokie nors istorikai?
- Pirmasis mano konsultantas buvo istorijos profesorius, akademikas Alfonsas Merkys. Jis paskaitė mano istorinius pamąstymus, pakritikavo ir dar patarė pasikonsultuoti su istoriku Juozu Jurginiu.
Abu šie mokslininkai man suteikė labai daug vertingų pamokų.
- Kokiais tiražais prieš 20 metų buvo įmanoma išleisti ir parduoti knygas?
- Tada žmonės neturėdavo tokių galimybių išvykti į užsienį, kaip dabar, todėl daugelis rinkdavosi atostogų keliones po Lietuvą. Tai lėmė, kad knygos su turistiniais maršrutais būdavo tiesiog graibstomos. Jų tiražai siekdavo 3 tūkst. egzempliorių, kai dabar panašias knygas pavyksta išleisti vos 1200-1500 egzempliorių tiražu.
Kiekvieną kelionių po Lietuvą tiražą stengdavausi atnaujinti naujais maršrutais. Maždaug kas dvejus-trejus metus išleisdavau naują knygą. Išėjo taip, kad tos knygos tapo lyg tęstiniu leidiniu. Neseniai išleidau jau devintąją knygą, kurioje galima rasti 1200 maršrutų.
- Kaip tuos maršrutus sudarote?
- Iš pradžių buvau kritikuojamas, kad knygą suskirsčiau apskritimis, sužymėdamas pačius įdomiausius ir įsimintiniausius jų maršrutus.
Tuomet nutariau, kad knygą sudaryti pagal savivaldybių ribas su jų žemėlapiais. Jei nepatinka mano pasiūlyti maršrutai, žmonės patys gali susidaryti kelionės maršrutą, o kiekvienos savivaldybės lankytinų vietų ar objektų aprašymus galima rasti knygose.
- Kur siūlote pakeliauti tiems, kam įdomus Vilnius ir jo kraštas?
- Labai norėjau išpopuliarinti nuo seno lenkų gyvenamą Vilniaus kraštą, nes čia daug su Lietuvos istorija susijusių vietų.
Juk Didysis kunigaikštis Vytautas savo žmoną Oną sutiko būtent Vilniaus krašte. Keliaudamas iš Vilniaus į Krokuvą, jis apsistodavo prie Eišiškių buvusioje pilyje ir ten susipažino jos savininko dukra lietuvaite Onute.
- Kaip atsitiko, kad ir jūsų dukra Ingrida ėmėsi panašios veiklos ir jau išleido keletą knygų apie Lietuvos dvarus?
- Matyt paveldėjo iš manęs aistrą kelionėms (juokiasi). Ji, baigusi žurnalistikos studijas, dirbo keliose žiniasklaidos priemonėse. Po to kartu su Ingrida buvome perėmę iš šviesios atminties diplomato Romualdo Kolonaičio pažintinio-švietėjiško žurnalo „Taip ir ne“ leidybą.
Kai kartą keliavome po Lietuvą ir užsukome į keletą dvarų, dukra labai susidomėjo jų istorija ir legendomis. Šia veikla užsiima jau daugiau nei dešimt metų. Dvarų tematika yra išleidusi keturias knygas.
Kultūros ministerija ir Kultūros paveldo departamentas (KPD) pastebėjo mūsų leidyklos knygas apie dvarus ir neseniai užsakė sudaryti akademinį dvarų žinyną.
Kai 2008-2009 m. ėmėmės šio darbo Lietuvoje dar buvo išlikę 680 dvarų.
- Ne gi Lietuva tokia turtinga dvarais?
- Būtų gražu, jei tai būtų. Tačiau KPD į šį skaičių įtraukė ne tik išlikusių dvarų pastatus, bet ir dvarvietes. Kai nuvažiuodavome jų apžiūrėti, dažniausiai rasdavome tik lauką. Bet tose dvarvietėse yra archeologiniai dvarai, kuriuose galėtų padirbėti ir istorikai, ir archeologai.
Išlikusių dvarų, kuriuos dar reikėtų rekonstruoti, yra tik 90. Surinkę apie juos informaciją ir istorines žinias, sudarėme solidų, iliustruotą dviejų tomų žinyną.
Kadangi KPD buvo nepriimtini pasakojimai ar įvairios istorijos apie išlikusius dvarus, dukra po to dar išleido kelias knygas su kraują stingdančiomis dvarų istorijomis apie jų savininkų meilę, likimus, vaiduoklius.
- Pastaraisiais metais turtingi verslininkai įsigijo ne vieną Lietuvos istorinį dvarą. Investavę į juos milijonus litų, prikėlė antram gyvenimui. Ar atgimę dvarai neatsidūrė jūsų leidyklos akiratyje?
- Ingrida šiemet išleido knygą „Atgimę Lietuvos dvarai“, kurioje galima rasti šimtą lankytinų dvarų. Kai kuriose jų yra įkurti viešbučiai, kavinės.
- Ar jūs pats apsukote jau visus dvarus?
- Per tuos keturiasdešimt metų, kai domiuosi kraštotyra, esu aplankęs visus dvarus ir ne po vieną kartą. Praėjusią vasarą su dukra pabuvojome beveik visuose atgimusiuose dvaruose.
- Kuris iš jų jums paliko didžiausią įspūdį?
- Įspūdingiausias, žinoma, Taujėnų dvaras, esantis tik 12 kilometrų nuo Ukmergės. Šį dvarą įsigijo, atstatė ir labai gražiai įrengė trys broliai verslininkai iš Kauno.
Apsistoti šiame dvare, papietauti ar pavakarieniauti tikrai nereikia storos piniginės. Kainos įkandamos ir paprastiems mirtingiesiems.
- Kaip jums atrodo, ar investicijos į senus dvarus, juos įsigijusiems naujiesiems savininkams kada nors atsipirks?
- Ko gero niekada neatsipirks, nors daugelis naujųjų dvarininkų gauna lėšų iš ES struktūrinių fondų. Tie, kas juos atstatinėja ir prikelia naujam kvėpavimui – tikri patriotai.
Šiemet buvo baigtas tvarkyti labai gražus Ziplių dvaras Šakių rajone.
- Ar yra tokių dvarų, kuriuos tvarko juos susigrąžinę tikrieji paveldėtojai?
- Daugelis jų buvo ištremti, o sugrįžę į Lietuvą su vaikais jau nebeturėjo nei sveikatos, nei lėšų imtis paveldėtų dvarų atstatymo, todėl juos pardavė.
Gal tik keli senieji dvarininkai patys tvarkosi savo valdas. Raguvėlės dvarą Anykščių rajone atstatinėja viena garsiosios Komarų giminės, kuriai jis priklausė, palikuonė, kuri irgi buvo ištremta į Sibirą.
- Kaip jums atrodo, ar įmanoma būtų atstatyti buvusio prieškario Lietuvos Ministro Pirmininko, Vasario 16-osios akto signataro, kunigo Vlado Mirono dvarą ant Daugų ežero kranto, šalia kurio yra išlikusi graži koplyčia?
- Alytaus paminklosaugininkai mana yra pasakoję, kad nėra išlikusios ikonografinės medžiagos, kaip tas dvaras atrodė.
Man atrodo, kad V. Mirono dvarvietė net nėra įrašyta į Lietuvos paveldo objektų sąrašus.
Labiau V. Mironas gerbiamas ir prisimenamas jo gimtajame Rokiškyje. Dvarą netoli Daugų jis, jei neapsirinku, įsigijo sukonfliktavęs su prezidentu Antanu Smetona ir pasitraukęs iš premjero posto 1939 m. pavasarį.
Savo dvarelyje V. Mironas gyveno ir ūkininkavo iki pat savo tremties į Vladimiro kalėjimą 1947 m., kur 1953 m., likus tik metams iki išlaisvinimo, mirė, ištiktas insulto.
- Koks prezidento A. Smetonos dvaro netoli Ukmergės likimas? Gal jo palikuonys panoro jį atsiimti?
- Tas dvaras sovietmečiu buvo labai nusiaubtas. Jame ilgai veikė tuberkuliuzės ligoninė, vėliau – narkomanų reabilitacijos centras. Perėmusi jį Ukmergės rajono savivaldybė ilgai nieko nedarė. Ilgainiui dvaras buvo virtęs girtuoklių ir benamių landyne. Bet neseniai už ES lėšas buvo pradėtas rekonstruoti. Amerikoje gyvenantis A. Smetonos sūnėnas dvaro atsisakė.
- Ar užsieniečiai domisi jūsų knygomis apie Lietuvą?
- Pastaruosius dešimt metų mūsų leidykla yra išleidusi ne vieną knygą anglų ir vokiečių kalbomis.
Jau parengėme ir atidavėme spausdinti knygą „Lietuva – valstybė Europos centre“, skirtą užsienio skaitytojams bei turistams. Joje stengėmės parodyti, kuo mūsų šalis unikali ir išsiskiria iš kitų Europos valstybių.
Šiame leidinyje užsieniečiai galės rasti žinių ir maršrutų, kaip aplankyti išlikusias Lietuvos medines bažnyčias, unikalias koplytėles. Aprašėme ir visas mūsų šalies etnografines zonas su mums gerai žinomais anekdotais, kuo skiriasi aukštaičiai nuo žemaičių.
