Tarp netrukus duris atversiančio šiurpoko muziejaus eksponatų – ir autentiško Pakruojo dvarvietėje rasto medinio kankinimo įrenginio fragmentai. Pasak dvaro darbuotojų, jie buvo aptikti vietoje, kur anksčiau stovėjo vadinama salnyčia – pastatas, kur bausmėmis būdavo „pasaldinamas“ baudžiauninkų gyvenimas. Kartais net už smulkų prasižengimą ten pakliuvę baudžiauninkai būdavo mirtinai nukankinami arba visam gyvenimui suluošinami.
Apie kankinimus dažnai nutyli
Į ne vieną šimtmetį skaičiuojantį svirno rūsį, kur įrengta šio muziejaus ekspozicija, lrytas.lt palydėjo grafaitė Aleksandrina – dvaro gidė Vaida Aleknavičiūtė. Tačiau ne tik nuo požemio vėsos, bet ir nuo poniškais apdarais pasipuošusios merginos pasakojimų po kūną greitai pradėjo bėgioti šiurpuliukai.
„Čia demonstruojama tam tikra dvarų istorijos dalis, kuri neretai nutylima. O juk iš tiesų yra daug įdomių faktų. Mes siekiame parodyti visą gyvenimo dvare vaizdą – nuo pajodinėjimo žirgais iki to, kas vykdavo už uždarų durų“, – lrytas.lt sakė V. Aleknavičiūtė. Tais laikais įprasti žmonių kankinimai – viena tokių viešai nutylimų temų.
Skliautuotame Pakruojo dvaro svirno rūsyje blausiai apšviestos rikiuojasi įvairių anksčiau žmonėms kankinti skirtų įrengimų kopijos: „Ispaniškas batas“, „Ispaniškas ožys“, „Žuliko“ kančia“, „Judo kėdė“, „Raiščių bausmė“ ir kt.
Pasak V. Aleknavičiūtės, viduramžiais, o vėliau – baudžiavos laikais, kiekviename didesniame Europos dvare būdavo įrengta kažkas panašaus į kankinimų kambarį. Ten už įvairius prasižengimus būdavo fizinėmis bausmėmis baudžiami tarnai, baudžiauninkai.
Didikams atimdavo garbę
Pasak gidės, dvaruose būdavo negailestingai baudžiama už pačias įvairiausias nuodėmes – pavyzdžiui, už vagystes, tinginystę ar zoofiliją. Merginos bausmių sulaukdavo už nesantuokinį seksą, nekilmingi vyrai galvą galėjo padėti vien už tai, kad drįso pakelti akis į dvarininkaitę.
Mirties bausmė dvare grėsdavo ir prievartautojui – užtekdavo moteriai pareikšti, kad ji buvo išprievartauta. Tiesa, su sąlyga, jei tai padarydavo nekilmingas asmuo. Jei prievarta būdavo apkaltinamas didikas, jį pripažindavo kaltu tik tuomet, jei atsirasdavo prievartos aktą mačiusių liudininkų, liudijančių, kad auka garsiai šaukė ir priešinosi, o ant moters kūno būdavo smurto žymių.
Tačiau nusižengusiems didikams dažniausiai grėsdavo ne kūno bausmės, bet garbės pažeminimas. Todėl būtent mėlynojo kraujo atstovams būdavo taikoma bausmė „gėdos kubile“. Išrengtas didikas būdavo iki kaklo panardinamas į fekalijų pripildytą kubilą. Šalia atsistojęs budelis švysteldavo kalaviju ir prasižengėliui likdavo pasirinkimas – gėdingai panardinti galvą į dvokiantį kubilą ar oriai pasitikti mirtį.
Pasak V. Aleknavičiūtės, bausmės paprastiems žmonėms būdavo gerokai žiauresnės. Neretai po kankinimų jie mirdavo ar būdavo visam gyvenimui suluošinami.
Specialiais įrengimais būdavo išsukiojami kojų ar rankų sąnariai, sutrupinami pėdų kaulai ar kaklo slanksteliai. Paaiškėjus, kad baudžiauninkė mergina laukiasi nesantuokinio vaiko, ji būdavo supama specialiose sūpynėse, į pilvą duriant aštrų virbą tol, kol įvykdavo persileidimas. Paprastai po tokios egzekucijos neišgyvendavo ir pati „pasileidėlė“.
Už nuodėmes pastatė bažnyčią
Nors bausmes savo pavaldiniams skirdavo aristokratai, nusikaltėlius dažniausiai bausdavo vyresnieji tarnai. Tačiau kai kurie dvarininkai su malonumu patys kankindavo žmones.
Todėl neatsitiktinai ir vienas Pakruojo dvaro savininkų, trečiasis baronas Hermanas fon Ropas (1810-1890 m.) buvo vadinamas žiauriuoju. Pasak V. Aleknavičiūtės, šis dvarininkas mielai imdavosi budelio vaidmens, ypač jei reikėdavo nubausti moterį ar vaiką.
Būtent šiam aristokratui valdant Pakruojo dvarą, ir buvo pastatyta vadinamoji salnyčia, kurioje bausmėmis būdavo „saldinami“ baudžiauninkai. Greičiausiai sąmoningai ji buvo pastatyta toliau nuo centrinių dvaro rūmų, kad aukų riksmai ir dejonės nešiurpintų jautresnių kilmingųjų.
„Tiesa, vėliau Hermanas Žiaurusis panoro išsipirkti vietą danguje ir tapo Pakruojo bažnyčios fundatoriumi“, – pasakojo daugybę įdomios informacijos apie dvaro praeitį surinkusi gidė V. Aleknavičiūtė.
Pramogos mažiems ir dideliems
Kankinimų muziejus – tik viena iš daugybės Pakruojo dvaro siūlomų įdomybių. Čia pačių įvairiausių pramogų randa ir vaikai, ir suaugusieji.
Vasarą organizuojamose vaikų stovyklose „Vasara balne“ arba „Dvaro panelės ir malūno velniai“ galima sutikti vaikų ne tik iš aplinkinių rajonų, tačiau ir Vilniaus, Klaipėdos ar Skuodo.
„Baigiantis stovyklai „Vasara balne“ 90 proc. vaikų joja šuoliais, nors daugelis pas mus atvažiuoja net nesėdėję ant arklio“, – džiaugiasi vienas iš Pakruojo dvaro gaivintojų Giedrius Klimkevičius.
Neseniai Pakruojo dvaro centriniuose rūmuose įrengta kostiuminė, kurioje puošnius drabužius išsirinkę svečiai vėliau dalyvauja ekskursijoje po dvarą ar pozuoja fotosesijose. Šią pramogą ypač pamėgo mergvakarį švenčiančių draugių kompanijos. Tikriausiai dailiosios lyties atstoves sudomins ir rudenį duris atversianti parfumerinė.
Įsimylėjėlių poros gali rinktis romantišką poilsį – jiems siūlomas vakarinis pasiirstymas valtimi, vakarienė žvakių šviesoje, nakvynė vėjo malūne įrengtuose apartamentuose ir net specialus kino seansas dviem ten pat įrengtame kino teatre.
