Jungtinių Tautų Organizacijos atstovybėje Ženevoje logistikos konsultante iki kopimo į Džomolungmą (Himalajų kalnai) dirbusi E. Nichols savęs nevadina profesionalia alpiniste.
Jos patirtis kopiant į kalnus nėra ilgametė, be to, lietuvė niekada neužsiėmė sportiniu alpinizmu. Ji save vadina kalnų mėgėja.
Tačiau šįmet gegužės 22 dieną E. Nichols Džomolungmą pasiekė šiauriniu šlaitu (iš Tibeto pusės), kurį įveikti alpinistams yra sudėtingiau.
– Į kalnus kopiate tik trejus metus. Atrodytų, jūsų patirtis nėra didelė, bet įveikėte ir aukščiausią Žemės kalną. Kas nulėmė sėkmę? – pasiteiravau E.Nichols, kuri Lietuvoje negyvena nuo 1996-ųjų.
– Gali būti gerai fiziškai pasiruošęs, būti stipriausias, bet aukštai kalnuose viskas priklauso nuo to, kaip aklimatizuojiesi. Aš ir iki tol buvau fiziškai aktyvi – bėgiodavau, leisdavausi į turistinius žygius. Nebūtina daugybę metų kopti į kalnus, kad įveiktum Džomolungmą.
Sakoma, kad, norint įkopti į šią viršukalnę, fizinės jėgos reikia tik 5 procentų, o visa kita – psichologija. Bet dabar manau, kad reikia vienodai ir fizinių, ir psichinių jėgų.
Sėkmingiausiai aukštus kalnus įveikia 40 metų ir vyresni žmonės. Tai parodė ir mūsų grupė – visi, kurie buvo jaunesni negu 40 metų, apsisuko ir grįžo žemyn taip ir neįkopę į Džomolungmą.
Juk kai esi 20 ar 30 metų, kūnas dar auga, nelengva aklimatizuotis.
Be to, vyresnis žmogus turi daugiau patirties, ištvermės, jo psichika stabilesnė.
Kopiau su tarptautine grupe, kuriai vadovavo patikimas aukštikalnių gidas britas Philas Cramptonas.
Grupėje buvo dešimt žmonių, gidas – vienuoliktas. Iš viso buvome trys moterys. Aš ir Australijoje gyvenanti lenkų kilmės Margaret Watroba užkopėme į viršūnę. Džomolungmą įveikėme keturiese – kartu su danu Ole Mose Nielsonu ir gidu.
M.Watroba – fantastiška 63 metų moteris, turinti daug jėgų! Ji į Džomolungmą jau buvo užkopusi iš pietų pusės, dabar – iš šiaurės.
Margaret Australijoje laikoma legenda. Ši ekspedicija į Džomolungmą jai buvo ketvirtoji. Pernai ji nepasiekė viršūnės, nes stovykloje ją užklupo plaučių infekcija.
– Tapote pirmąja lietuve moterimi, įveikusia šią viršukalnę. Ką jums tai reiškia?
– Kai 2011-ųjų rudenį nutariau kopti į pirmąją viršukalnę, kurios aukštis viršija 8000 metrų, man net nekilo minties, kad galiu būti pirmoji lietuvė, kopianti į tokio aukščio kalną. Prisipažinsiu, apie tokį laimėjimą sužinojau tik po ekspedicijos.
Man didžiausia paskata kopti – meilė kalnams ir noras išbandyti save.
Į Džomolungmą susiruošiau dėl to, kad norėjau išmėginti savo jėgas, patirti, ką reiškia kopti į aukščiausią pasaulio viršūnę. Tai yra kiekvieno alpinisto svajonė.
Reikėjo įveikti daug kliūčių. Ilgai tam ruošiausi ir dirbau. Dėl šios svajonės reikėjo labai daug ko atsisakyti – ne tik puošnesnių rūbų, bet ir automobilio, geresnio būsto.
Pasiekti aukščiausią pasaulio viršūnę kainavo maždaug 50 tūkstančių JAV dolerių (apie 130 tūkstančių litų). Galima sakyti, pastarieji keleri metai buvo paaukoti tik šiai svajonei pasiekti. Ir aš nusipelniau sėkmės.
Kad tapau pirmąja lietuve, žinoma, malonus faktas.
– Ar tikėjotės pasiekti viršūnę? Kokių sunkumų patyrėte? Koks jausmas apėmė užkopus?
– Žinoma, kiekvienas alpinistas kopia norėdamas pasiekti viršūnę – to paties tikėjausi ir aš.
Bet kopimas į Džomolungmą užtrunka gana ilgai – iš pradžių tenka skirti laiko aklimatizacijai, tik tada, po kokio mėnesio, – kopti. Pats žygis trunka penkias dienas.
Ekspedicijos metu jaučiausi gerai, nors kamavo kosulys. Kosulys man – ne naujiena, jis užklupdavo ir ankstesnėse ekspedicijose.
Pradėjus kopti viskas klostėsi sklandžiai, kaip ir buvo numatyta.
Tačiau, atvykus į antrąją stovyklą maždaug 7800 metrų aukštyje, naktį kilo smarkus vėjas. Jis siautėjo ir rytą, ir kitą dieną, kai turėjome pajudėti į trečiąją stovyklą.
Išeiti iš palapinės antrą dieną negalėjome – rizikavome nušalti rankas ir kojas. Dvi dienas praleisti antrojoje stovykloje siaučiant vėjui buvo gana skausminga.
Mūsų turimo deguonies kiekis kas minutę mažėjo, nes tokiame aukštyje jau reikėjo papildomų deguonies atsargų ne tik dieną, bet ir naktį.
Trečią dieną vėjas aprimo ir galėjome kilti į paskutinę stovyklą, kuri buvo apie 8200 metrų aukštyje. Iš čia patraukėme viršūnės link.
Kopti reikėjo technikos įgūdžių, buvo pavojinga. Vėjas, per 50 laipsnių šaltis, nuovargis kylant viršūnės link – visa tai dar labiau apsunkino jau ir taip sudėtingą kopimą.
Viršūnėje krūtinę užliejo džiaugsmo banga, bet taip pat ir begalinis nerimas – kaip nusileisti? Nusileisti stačiu akmenuotu šlaitu tokiame aukštyje dar sunkiau nei kilti į viršų.
– Ar ilgai pabuvote aukščiausioje pasaulio vietoje?
– Viršūnėje praleidau 15–20 minučių – gana ilgai, lyginant su kitais grupės nariais, kurie dėl šalto oro ir vėjo viršūnėje ištvėrė tik keletą minučių.
Dėl stipraus vėjo nebuvo lengva iškelti Lietuvos vėliavą, bet pavyko. Išsitraukiau ir tėvo nuotrauką – norėjau jam parodyti kalnus. Žinojau, kad jis manimi didžiuotųsi.
Tėvo nuotrauką į kalnus pasiėmiau pirmąkart – tikiu, kad jis iš aukštybių mane globoja.
– Su kuo pirmiausia pasidalijote džiaugsmu įveikusi Everestą?
– Nuolat ryšį palaikiau su savo draugu Pauliu – jam skambindavau iš kiekvienos stovyklos. Tik nuo viršukalnės nepaskambinau. Nors turėjau palydovinį telefoną, nenorėjau nušalti ir netekti pirštų. Paskambinau tik nusileidusi į stovyklą.
Paskambinau ir mamai. Ji manimi didžiuojasi, kad įveikiau didžiausią pasaulio kalną. Mama neverkė, tik pasidžiaugė, kad atslūgo rūpestis.
Kai ji ir mano brolis dvynys Petras išgirdo, kad įkopiau į Džomolungmą, tądien nusipirko pyragą – tą progą atšventė tarsi mano gimtadienį!
– Papasakokite apie savo šeimą. Ar dar kas nors kopia į kalnus?
– Esu kilusi iš Telšių. Užaugau gausioje šeimoje. Su broliu Petru esame jauniausi. Turiu vyresnes seseris Redą ir Jolantą. Iš tėvo pirmosios santuokos turiu seserį Liuciją.
Iš mano šeimos į kalnus yra kopusi tik Reda. Brolis Petras sportiškas, bet neturi kada kopti į kalnus, nes turi šeimą, kurioje auga keturi vaikai.
– Kas jus užkrėtė kalnais?
– Nuo mažų dienų svajojau apie kalnus. Tačiau didžiausią įspūdį kalnai padarė, kai prieš trejetą metų pirmą kartą nuvykau į Nepalą.
Tuomet patyriau ir supratau, kas yra kalnai, tie nesibaigiantys milžinai. Visa tai mane apstulbino ir užvaldė mano širdį.
– Ar lengva suderinti šeimos poreikius ir kopimą į kalnus?
– Esu išsituokusi, vaikų neturiu, todėl galiu sau leisti kopti į kalnus.
– Jūsų pavardė rodo, kad buvote ištekėjusi už užsieniečio.
– Mano vyras buvo amerikietis teatro aktorius Jeffas Nicholsas. Išsiskyrėme prieš trejus metus.
– Ar šeima iširo dėl jūsų troškimo kopti į kalnus?
– Ne. Buvo ir kitokių problemų. Bet šeimoje per devynerius metus įgyta patirtis buvo fantastiška – vyras buvo įdomus žmogus. Tačiau gyvenime viskas turi pradžią ir pabaigą.
Dabar pradedu naują gyvenimą Šveicarijoje su draugu Pauliu iš Kanados. Jis nėra alpinistas, bet didelis mano gerbėjas. Paulis dirba Pasaulio sveikatos organizacijoje. Jis atsakingas už visuomenės sveikatos projektus.
– Kodėl po ekspedicijos nutarėte pakeisti darbą?
– Negalvoju keisti darbo pobūdžio, pakeisiu tik organizaciją. Priklausys nuo to, kokį pasiūlymą gausiu. Juk kiekvienas darbas baigiasi pasibaigus projektui.
San Fransiske (JAV) esu baigusi tarptautinių santykių studijas, dirbau humanitarinę pagalbą teikiančiose organizacijose.
Ketinu ir toliau dirbti logistikos srityje, kuri yra svarbi teikiant pagalbą nukentėjusiesiems nuo stichinių nelaimių ar gyvenantiems vargingai.
V.Vitkauskui Everestas pakluso prieš 20 metų
Pirmasis lietuvis, įkopęs į aukščiausią pasaulio viršukalnę, – Vladas Vitkauskas (nuotr.). Pasaulio stogą jis pasiekė 1993 metais gegužės 10 dieną.
Po 10 metų šią viršūnę pasiekė antrasis lietuvis – Saulius Vilius. Jis įkopė iš šiaurinės pusės.
2007 metų gegužės 15 dieną Džomolungmos aukštumas įveikė Aldas Baltutis, o gegužės 21 dieną – Darius Vaičiulis.
Lietuvė yra įveikusi ne vieną viršukalnę
E.Nichols per trejus metus užkopė į šias viršūnes:
Kilimandžarą (Tanzanija) – 5895 m
Meros viršukalnę (Nepalas) – 6654 m
Monblaną (Prancūzija) – 4810 m
Čo Oju (Tibetas) – 8201 m
Akonkagvą (Argentina) – 6962 m
Manaslu (Nepalas) – 8163 m
Japonas pakartojo rekordą
2013 metų gegužės 23 dieną 80 metų japonų alpinistas Yuichiro Miura (nuotr.) įkopė į Džomolungmos viršūnę pietiniu šlaitu (iš Nepalo pusės) ir tapo seniausiu žmogumi, įveikusiu aukščiausią pasaulio kalną.
Su alpinistų grupe nusileidęs nuo Džomolungmos Y.Miura tryško džiaugsmu: „Jaučiuosi kaip laimingiausias žmogus Žemėje. Taip nesijaučiau niekada gyvenime, tačiau niekada dar nebuvau taip išsekęs.“
Tai buvo jau trečias japono pakilimas į Džomolungmą. Jis pakartojo savo ankstesnį – vyriausio žmogaus, įveikusio šį kalną, rekordą. Anksčiau į šią viršūnę Y.Miura buvo įkopęs būdamas 70 ir 75 metų.
