Palinksi galva tarsi duodamas ženklą, kad situaciją supranti, tačiau vis vien laikaisi savo. „Aš galiu“, – pasakai mintyse varstydamas patogių batų raištelius. Susirandi spintoje senas kelnes, marškinėlius ilgomis rankovėmis, kepure ar skara pridengi galvą ir maudamasis pirštines riktelėti, kad esi pasiruošęs. Kam? Turbūt ir pats nežinai. Suvoki tik tiek, kad veiksmo ir įspūdžių tikrai netrūks. Mes žygiuosime pelkėmis!
Tai - viena iš portalo lrytas.lt skaitytojams siūlomų netradicinių pramogų, kurias pristatome kiekvieną penktadienį.
Stebuklinga Norų duobė
Pirmi žingsniai – smagiausi. Tuomet atrodo, kad iki kelių sušlapusios kelnės jau kelia adrenaliną. Palaipsniui sušlampi visas, bet vis dar mėgaujiesi žydinčiomis vandens gėlėmis ir skraidančių laumžirgių draugija.
Bristi drumzlinu vandeniu, užsimerkus šokti į srutas primenančią durpių duobę ir keturiomis bandyti įveikti tarsi išartą dumbliną trasą – ne pati lengviausia užduotis net patyrusiems ekstremalams. Dedi koją, smingi iki kelių ir supranti, kad norėdamas padaryti dar vieną žingsnį turėsi atiduoti paskutines jėgas arba prašyti ištvermingesnio draugo pagalbos.
Fizinis krūvis čia – nemenkas, tikrai yra kur paplušėti. Vanduo, purvas, vanduo. Vėl purvas. Kažkur brendi, kažkur ropoji, kažkur užsikemši nosį, šoki į vandenį, plauki... Jau įveikus pusę trasos apima lengvas nuovargis. Dumblu aplipę drabužiai prideda papildomo svorio: batai žliugsi, kelnės – smunka, pirštinės nutįsta... Bet išsitrauki iš už po rankovių prilindusius šiaudus, padarai kelis pritūpimus, apšyli, įkvepi ir keliauji toliau.
„Dabar einame link Norų duobės, sugalvokite po norą“, – rimtu veidu pasakė vienas iš vedlių. Sulig jo žodžiais miške pasigirdo gegutės kukavimas. „O, gegutė! Pirmą kartą ją šiemet girdžiu, – šūktelėjo komandos narė Justina, tačiau minutę patylėjusi pridūrė: – Kaip tyčia neturiu nė cento. Su savimi nešuosi tik daug... šūdo.“ Tarp žygeivių pasigirdo garsus, rodos, jos minčiai pritariantis juokas. Galiausiai prieš akis atsivėrė neva stebuklingoji Norų duobė.
Vizualiai duobės kaip ir nesimatė, tai viso labo dar vienas dumble paskendęs laukas. Metę klausiamą žvilgsnį į vedlius netrukus nustojome ieškoti atsakymo. „Kas pirmas?“ – pasigirdo klausimas. Tyla. Staiga priėjo vienas savanoris. Paragintas šokti jis nestokojo drąsos ir stryktelėjęs į viršų pliūkštelėjo purvo duobėn iki pat ausų. Taip paeiliui galvodami norus pramogą išbandė visi žygio dalyviai.
Vieni šoko tiesiomis kojomis, kiti jas tiesė į priekį. Nusileidus ant užpakalio mažesnė tikimybė į visą tą „š“ panardinti galvą – nukrenti lyg ant patogaus čiužinio. Pats jausmas iki kaklo būti purve – savotiškas. Į visas įmanomas puses judanti košė – taip būtų galima apibūdinti jausmą. Esi lyg mėsos gabaliukas stingstančioje želatinoje. Nors, tiesą sakant, gali įsivaizduoti ką nori. Gali jaustis nors ir baltu vienaragiu rožiniais karčiais, nardančiu po minkštus dangaus debesėlius, kaip patogiau.
Ekstremaliausias ruožas
Tiems, kam pusę įveiktos atkarpos atrodė vaikų žaidimas, vedliai pasiūlė eiti toliau. Būtent nuo šios vietos pakilios emocijos ir smagus krykštavimai daugeliui baigėsi. Prasidėjo tikri iššūkiai. Pirma kliūtis – plaukimas neišmatuoto gylio anglies juodumo kūdroje. Palei krantą įstrigęs pusiau paskendęs traktorius ir prieš nosį vandenyje dėl naftos produktų nušvitusi vaivorykštė išdavė, jog vanduo čia – purvinas nenatūraliai.
Vėliau buvo galima pasimėgauti minute atokvėpio. Žygiuodami iškirstu mišku norintys net galėjo pasirinkti sultingų prinokusių žemuogių. Pasibaigęs sausumos plotelis atvedė prie sudėtingiausios atkarpos.
Pelkių vanduo nėra vasariškai šiltas, o mirkstant jame porą gerų valandų darosi nejaukiai vėsu. Ir nors žygio sezonas sutampa su įprastu maudynių Lietuvoje sezonu, pelkėse vandens temperatūra skiriasi. Sunku apibūdinti jausmą, kuris apima, kai suvoki, kad nuo šalčio tirpsta pirštai, kalena dantys ir mėlsta lūpos, tačiau pakeisti situacijos tiesiog nėra galimybės, reikia tiesiog eiti toliau. Krenti, stojiesi, eini toliau. Atsilikti nevalia. Draugas paduos ranką, tačiau ant pečių vargu ar neš.
Galbūt todėl už tvirtas kojas ir raumeningas rankas daug svarbesnis yra psichologinis pasiruošimas. Eiti čia gali ne kiekvienas. Reikia nugalėti savo silpnybes ir baimes. Dėl visko: spiečiais aplink besisukančių musių, uodų, skaudžiai kandančių vabalų, kirmėlių, vandens šliužų, krūmuose tykančių gyvačių. O kur dar pats faktas, kad eini pelke, o ne baltu pajūrio smėliu...
Žygyje visuomet turi apgalvoti du žingsnius į priekį, numatyti, kas tavęs laukia, jei pasielgsi vienaip, o ne kitaip. Murkdytis pelkėje nėra malonu. Tai greičiau savęs išbandymas, galimybių ir ištvermės pasitikrinimas. Surauktas veidas ir bambėjimas tokiose situacijose pliuso žygeiviui neduoda, o priešingai – gramzdina žemyn.
Smagu stebėti, kaip keičiasi drauge keliavusių kolegų veidai. Pradžioje buvę švarūs, linksmi ir optimistiškai nusiteikę finišo tiesiąja jie žengia pavargę, kiaurai permirkę, drebantys, nuo sukandimų ištinusiais veidais, o akyse nebėra jokio motyvacijos žiburėlio.
Iššūkiai – grūdina
Paskutiniai žingsniai įsimins ilgam. Esi lyg paršelis, savo noru nusprendęs išsivolioti purve. Su rūbais šoki į tvenkinį, su rūbais išlendi ir bėgi į iškūrentą pirtį. Atrodo, kad tai maloniausia pirtis gyvenime. Pasikaitini, palendi po dušu, persirengi švariais drabužiais. Numalšini alkį ir visas gražus ir kvepiantis važiuoji atgal į miestą.
Sunku patikėti, kad tuo metu, kai tavo bičiuliai užsiima kokia nors itin malonia veikla, tu ryžtiesi tokiai avantiūrai. Kartą pabandyti smagu. O gal ir kelis kartus. Juk ne veltui sakoma, kad tai, kas tavęs nepražudo, padaro stipresnį. Kitą dieną nuo įkandimų niežti kūną, skauda pieno rūgšties prisotinti raumenys, tačiau suvoki, kad nesi lengvai palaužiamas ir silpnas žmogus. Tai – labai geras jausmas. Linkiu išbandyti patiems.
* * *
Smagų žygį lrytas.lt komandai suorganizavo patyrę vedliai iš zygiai.lt. Savanoriškai dirbantys vaikinai ragina visus norinčius prisijungti ir drauge patirti neišdildomų nuotykių.
O štai čia - Lrytas.lt žurnalistų įspūdžiai iš skraidymo sklandytuvu.
