Tad ir maršruto pasirinkimas – ribotas: vienur per brangu, kitur – baigėsi arba dar neprasidėjo sezonas, o kažkur jau esi buvęs ir dar kartą keliauti tais pačiais keliais – nebeįdomu. Naršai internete viltingai ieškodamas stebuklus kuriančių pasiūlymų ir atmetinėji juos vieną po kito lyg skabydamas baltus ramunės žiedlapius.
Prisipažinsiu, Turkija – ne mano kraštas. Ir nors gamta čia – nuostabi, atmetamąją reakciją sukuria patys turkai. Skonio reikalas, tačiau perdėtas dėmesys, meilūs žodžiai ir nuolatinis žarstymasis lipšniais komplimentais neretai sukuria priešingą efektą. Darosi taip saldu, kad net sutampo.
Vykome į Alaniją, vieną populiariausių šalies kurortų. Apsistoti pavyko taip pat puikiai – pro balkoną atsivėrė nuostabus marinistinis Viduržemio peizažas, o iki pačios jūros – vos kelios dešimtys metrų.
Apie miestą
Miestas – nei didelis, nei mažas, maždaug 120 kilometrų į rytus nuo Antalijos nutolęs kurortas, kuriame gyvena apie 400 tūkst. gyventojų. Ir nors savo plotu jis užima gana didelę teritoriją, centrinė jo dalis ir senamiestis išsidėstęs gana kompaktiškai, ir jau antrą kartą vaikštant tomis pačiomis gatvėmis pasiklysti sunkiai pavyksta.
Pačioje kurorto širdyje, ant didžiulio, vandens skalaujamo kalno galima išvysti Alanijos citadelę, kurią juosia daugiau nei šešių kilometrų ilgio gynybinė siena, gausybė bokštų. Čia veikia ir kultūros centras, kuriame patalpos įrengtos pagal senąsias turkų tradicijas. Patys turkai išskiria keturis pagrindinius bokštus, iš kurių kiekvienos atsiveria įspūdinga miesto panorama ir išpuoselėtas Kleopatros paplūdimys.
Greta įsikūręs uostas, kuriame švartuojasi ir maži burlaiviai, ir jachtos, ir didžiuliai kruiziniai laivai, dažnai marširuojantys Egipto ar Izraelio kryptimis. Turistams vietiniai gyventojai siūlo pasiplaukioti vikingų laikus primenančiais laivais, kuriais galima pasiekti tris įdomias olas, pavadintas Piratų, Fosforinės ir Įsimylėjėlių vardais.
Kalną galima apžiūrėti ir iš vidaus. Viena lankomiausių vietų – Damlato urvas. Prieš daugiau nei 15 tūkst. metų susiformavęs stalaktitų ir stalagnitų urvas buvo atrastas vos daugiau nei prieš šešis dešimtmečius ir šiandien dėl savo gydomųjų savybių garsėja kaip vieta, kurioje ne vienam pavyko išsigydyti astmą. Pusšimčio metrų gylyje ištisus metus laikosi pastovi 22 laipsnių temperatūra, o drėgmė čia siekia net 90 proc.
Norintiems pasižvalgyti plačiau, vietiniai rekomenduoja aplankyti Dim olą, Turkijoje vadinamą Dim Cay. Tai maždaug 10 kilometrų nuo centro nutolusi poilsio oazė, kažkuo panaši į Vilniuje esantį Belmonto parką. Prie smaragdinės kalnų upės įsikūręs ne vienas restoranas, siūlantis patogiai įsitaisyti originaliose pavėsinėse, papietauti, o tuo pačiu – pasikaitinti saulėje ir atsigaivinti šaltame upės vandenyje. Įėjimo mokestis čia netaikomas, tad teks susimokėti tik už pasirinktus patiekalus.
Apie eismą
Ne paslaptis, kad eismas Turkijoje chaotiškas, tačiau kiek stebina jų viešasis transportas. Judriose gatvėse autobusai važiuoja dažnai, čia įrengta nemažai stotelių. Tačiau tiesiog laukdamas, kol autobusas privažiuos, taip gali stovėti ir kiaurą dieną – jie nestoja tol, kol nepakeliama ranka. Nestoja, beje, ir tuomet, jei transporto priemonė sausakimša.
Susidaro vaizdas, kad gatvėse apskritai niekas nestoja, o eismas teka lyg srauni upė. Tačiau mašinų gatvėse pilna net nepaisant aukštų benzino kainų (apie 7 litus už litrą). Visi kažkur skuba, visi pypsi, mirksi lempomis... Rodos, negali sustoti, turi nuolat judėti.
Sezono metu, kuris tęsiasi nuo gegužės vidurio iki rugsėjo pradžios, čia ypač populiarūs taksi automobiliai. Kišenes atveriantys poilsiautojai nepagaili sumokėti ir dešimt kartų daugiau už patogią sėdynę ir vėsų, kondicionierių šaldomą orą. Taksi automobiliams Alanijoje įrengti specialūs parkai, kuriuos iškviesti galima bet kuriuo paros metu prie vartų paspaudus panašų į durų skambutį. Tačiau taksistai klientus gaudo tiesiog gatvėje kone kiekvieno praeivio pasiteiraudami ar nereikia kur pavėžėti.
Apie maistą
Gegužės mėnuo Turkijoje prilygsta lietuviškam rugpjūčiui. Viešint ten nori nenori susimąstai apie savo mitybos įpročius ir apima lengvas liūdesys – kiek žalumynų jie valgo! Tai ne mūsų tautiečiai, kuriems egzistuoja dvi pagrindinės daržovės – agurkas ir pomidoras. Na, dar bulvė, kopūstas, ir viskas. Turkijoje vaisių ir daržovių pasirinkimas didžiulis, o svarbiausia – visa tai šviežia, naujo derliaus.
Ir nors turkai – dideli mėsėdžiai, vegetarams ten – tikras rojus. Sultingi apelsinai ten daug pigesni už obuolius ar morkas, o kilogramas baklažanų kainuoja viso labo apie tris litus. Ką jau kalbėti apie gausybę egzotiškų vaisių ir uogų, kurių lietuviškuose prekybos centruose sunku ir rasti. Prie daugelio patiekalų jie vartoja petražolių šakeles, špinatus, rukolos salotas, kurios ten – nepadoriai pigios (Turkijoje už kilogramą jų sumokama mažiau nei Lietuvoje – už nedidelį pundelį).
Apie arbatą
Kavos mėgėjams Turkija - ne pati geriausia šalis. Kai kur ruošiama tradicinė turkiška skrudintų pupelių kava, tačiau daugelyje kavinių paprašius kavos su pienu tenka nusivilti – patiekiama tirpi, savotiško skonio kava, kurią vietiniai vadina „Nescafe“.
Beveik visur ir visomis progomis jie geria stiprią juodą arbatą, kurią patiekia mažose, piltuvėlio formos stiklinėse. Ta forma lyg ir turėtų priminti tulpės žiedą, kurio kilmė priklauso būtent šiai šaliai.
Pradžioje nori nenori imi stebėtis, kaip jiems pavyksta gyventi be dozės kofeino, tačiau savaitę pabandęs visais įmanomais atvejais kavą keisti į arbatą supranti, kad poreikis – tik psichologinis. Galbūt dėl karščio, o gal dėl to, kad juoda arbata tonizuoja ne ką prasčiau, net nesusimąstai, kad rytas prasidėjo kitaip.
Apie moteris
Nors daugelyje šeimų vyro vaidmuo yra keliomis galvomis aukštesnis už dailiosios lyties atstovių, vis dėlto moteris turkai gerbia. Ir visai nesvarbu, ar ji žmona, ar vaikystės draugė, ar trumpam šalyje viešinti turistė.
Kiek stebina ir dėmesys vaikams, ir ypač didelė pagarba motinoms. Nereiktų nustebti, jei norėdamas susipažinti su draugo ar draugės mama, turkas pabučiuos jai ranką ir vėliau ją priglaus prie kaktos. „Tokios tradicijos“, – paaiškina vietiniai.
Moterys pagarbiai aptarnaujamos ir parduotuvėse, joms kone visuomet, nepriklausomai nuo jų amžiaus, pasiūloma vieta viešajame transporte.
Apie turistus
Kaip ir daugelyje kurortų, turistai čia – šventos karvės: jiems pataikaujama visais įmanomais būdais, pildomi visi, net neįsivaizduojami, įgeidžiai. Kažko nori? Prašau! Turkai padarys viską, kad pro duris išeitum su šypsena.
Alanijoje daugiausia atvykėlių iš Rusijos, Vokietijos ir Skandinavijos šalių. Prie kone kas antros prekyvietės kabo šių šalių vėliavos, nebyliai sakančios, kad būtent jiems bus suteiktas išskirtinis dėmesys.
Praeiti pagrindine gatve nepastebėtam ar neužkalbintam – misija neįmanoma. Turkai puikūs psichologai, jie fiksuoja kiekvieną blakstienų virptelėjimą ir atitinkamai į jį reaguoja. Jei metei bent vieną žvilgsnį į kokią nors jo parduodamą prekę, didelė tikimybė, kad netrukus nešiesi ją nusipirkęs arba bent jau užeisi iš arčiau apžiūrėti prekystalio.
Gatvėje jie sveikinasi su visais kokia tik nori kalba. Rodos, nepavyko sutikti nė vieno, kuris nebūtų paklausęs iš kur tu esi. Jei nesakai – spėlioja, jei nesileidi į kalbas – paklausia to paties penkiomis kalbomis galvodami, kad buvo nesuprasti. Galiausiai, jei kelis kartus praeini šaltu veidu, jie numoja ranka sakydami: „Viskas aišku iš kur – skandinavai“.
Skandinavai, pasak jų, vieninteliai, kurie nesileidžia į diskusijas. Keli draugiški turkai pasakojo, kaip jie nuoširdžiai stebisi, kodėl turistai su jais nebendrauja. „Rusai visuomet nusišypso, pasako žodį kitą, o skandinavai tarsi bijo, jiems kažkaip nepatogu. Juk mes norim tik pakalbinti žmogų, o jie šitaip...“, – emocijomis dalijosi vietiniai gyventojai.
