Tolimoje Indonezijoje gyvenantys orangutanai ir didžiausi pasaulyje driežai – Komodo drakonai – Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto docentą R. Eidukevičių domino nuo vaikystės.
Pernai pavasarį po vienos televizijos laidos, kurioje peliukus vaidinantys Rimas Šapauskas ir Algis Ramanauskas-Greitai pasišaipė iš orangutanams skiriamo dėmesio, matematinės statistikos specialistas išsiaiškino, kad į Indoneziją kviečiami savanoriai.
Po kelių mėnesių R.Eidukevičius jau buvo Borneo saloje. Kadangi vyras neturi šeimos, juokavo nepatyręs jokių trikdžių planuodamas atostogas.
Indonezijoje vilnietis savanoriu dirbo tris savaites, dar dvi keliavo.
Prieš tolimą kelionę mokslininkui reikėjo įsigyti Indonezijos vizą, pasiskiepyti nuo stabligės, A ir B hepatitų, taip pat pasitikrinti, ar neserga tuberkulioze, nes ši liga orangutanams gali būti pavojinga.
Nors Indonezijoje liepa ir rugpjūtis – sausasis periodas, kai sumažėja uodų, vilnietis, kaip ir kiti savanoriai, profilaktiškai vartojo medikamentus nuo maliarijos.
Oro uoste Borneo saloje R.Eidukevičiaus ir kitų savanorių laukė keli visureigiai, į vieną jų susėdo žmonės, į kitą buvo sukrauti lagaminai.
„Smagiai pasikratydami važiavome miško keliu.
Tik kai pamačiau keistą vabalą, panašų į pagaliuką, pasijutau patekęs į džiungles”, – pasakojo vyras.
Vilnietis nakvynei pasirinko hamaką po atviru dangumi, nors galėjo įsikurti po stogu. Tad jo miegą dažnai sudrumsdavo keisti garsai, atrodydavo, kad netoliese kažkas vaikšto.
Stovykloje R.Eidukevičius gyveno su vietos gyventojais dajakais ir savanoriais iš įvairių šalių.
Netoliese laikomi orangutanai kasdien būdavo išleidžiami ir išvedami į mišką – taip jie pratinami patys susirasti sau ėdesio.
Vilniečio ir kitų savanorių tikslas buvo pastatyti pelkėje tiltą, kuriuo galėtų vaikščioti orangutanai ir juos stebintys žmonės.
Kur nėra tokių tiltų, vietos gyventojai dajakai, lydėdami beždžiones, skindavosi kelią mačetėmis. Dajakai, kaip pastebėjo lietuvis, nepakeičiami stovykloje, nes sugeba vikriai įsiropšti į medį ir nukelti orangutaną, kai jis ima ožiuotis.
Tilto statyba nebuvo lengva. Bet fizinis darbas neatbaidė savanorių, įvairaus amžiaus žmonių. Vyriausias jų buvo į pensiją išėjęs Sidnėjaus nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro smuikininkas.
Stovykloje elektra būdavo tiekiama vos kelias valandas, kai būdavo įjungiamas generatorius. Skalbtis ir praustis reikėjo upėje. Jos vanduo vėsus, nes pro medžių šakas sunkiai prasiskverbia saulės spinduliai.
Valgis taip pat neįmantrus: virti ryžiai, sojos, šiek tiek daržovių. Kadangi šaldytuvo stovykloje nebuvo, laikyti buvo galima tik negendančius maisto produktus.
Nors saloje ir negalėjo naudotis internetu ir mobiliuoju telefonu, R.Eidukevičius nesijautė atsidūręs pasaulio užribyje.
„Nesu nei keliautojas, nei didelis kelionių mėgėjas, bet dirbti savanoriu Borneo saloje buvo įdomu. Net nesinorėjo grįžti į Lietuvą.
Malonu, kad mūsų statytas tiltas stovės dar 20 metų. Niekada nesvajojau gelbėti pasaulio, bet man smagu, kad prisidėjau prie naudingo darbo.
Be to, turėjau progą pažinti legendines vietas ir legendines asmenybes, iš pagrindų pakeitusias požiūrį į gamtosaugą.
Viena jų – Birutė Galdikas, daug prisidėjusi prie orangutanų išsaugojimo”, – pasakojo R.Eidukevičius.
Vilniečiui teko keletą dienų pabendrauti su lietuvių kilmės antropologe B.Galdikas (67 m.).
Kadangi lietuvis turėjo anksčiau palikti stovyklą ir grįžti į Vilnių, mokslininkė pakvietė jį prisidėti prie savo indonezietiškos komandos.
Atostogas skirti savanorystei Lietuvoje – dar neįprastas reiškinys. Neseniai B.Galdikas apie tai skaitė paskaitą Vytauto Didžiojo universitete Kaune.
Orangutanų išsaugojimas – B.Galdikas gyvenimo misija.
Tai nelengva, nes dėl populiarėjančio palmių aliejaus kertami atogrąžų miškai ir sodinamos palmės, todėl orangutanai netenka savo erdvės.
Skaitydama paskaitą B.Galdikas atkreipė dėmesį, kiek daug šiuo metu gaminama produktų, kurių sudėtyje yra palmių aliejaus.
„Niekada nenaudoju muilo, kurio sudėtyje yra palmių aliejaus”, – kalbėjo su studentais susitikusi B.Galdikas.
Kosmetinis kremas, veido priežiūrai skirtas pienelis, tušas, bulvių traškučiai – visa tai gaminama naudojant palmių aliejų.
„Nustebau, kad net gaiviųjų gėrimų sudėtyje yra palmių aliejaus. Bulvių traškučiai kepami maišant saulėgrąžų ir palmių aliejų”, – pasakojo Lietuvoje B.Galdikas lydėjusi žurnalistė Neringa Skrudupaitė.
Indonezija – viena didžiausių pasaulyje palmių aliejaus eksportuotojų. Todėl B.Galdikas svajonė – nupirkti kuo daugiau žemės, vėl sodinti atogrąžų miškus.
Bet tik po kelių dešimtmečių šios teritorijos bus panašios į tikruosius atogrąžų miškus – orangutanų buveines, nes toks miškas formuojasi vidutiniškai 60 metų.
Saloje, kur B.Galdikas įsteigė orangutanų priežiūros centrus, viešėjo nedaug lietuvių, pasiryžusių savanoriškam darbui be atlygio.
Mokslininkė iš pradžių stengėsi keisti vietos gyventojų požiūrį į orangutanus. Ne paslaptis, kad šios beždžionės buvo medžiojamos dėl maisto.
Buvo paplitusi ir orangutanų kontrabanda. Laukinių gyvūnų kontrabanda – trečiasis pagal pelningumą verslas šalyje.
Kai B.Galdikas pavyko dajakus įtikinti, kad taip elgtis negalima, atsirado naujų bėdų.
Mokslininkė įsteigė reabilitacijos centrą, surinko orangutanų jauniklius, bet paaiškėjo, kad nėra kur jų apgyvendinti laisvėje.
Dabar daugiau nei 300 orangutanų gyvena B.Galdikas įkurtame globos centre. Jiems būtina nuolatinė pagalba, mat iki 7 metų orangutanai nesugeba gyventi savarankiškai.
Vėliau orangutanai yra pratinami prie laisvės. Trumpam išleidžiami, o vėliau sugrąžinami į uždarą teritoriją. Nutarus, kad orangutanus jau galima išleisti į laisvę, dar kelias savaites savanoriai stebi gyvūnus, kaip jiems sekasi.
Maži orangutanai – kaip vaikai. Jie nešioja sauskelnes, yra šeriami, juos prižiūrėti nelengva, nes jie nenustygsta vietoje. Išėjus su jais pasivaikščioti tenka stebėti, kaip karstosi medžiais, išdykauja. Savanoriai tampa auklėmis.
Kita vertus, į Borneo salą atvykęs savanoris nebūtinai turės pareigą prižiūrėti orangutanus.
Yra daugybė darbų – kirsti džiungles, statyti tiltus per pelkes.
Laisvėje gyvenantys orangutanai gali būti papildomai šeriami. Pavyzdžiui, jeigu patelės užtrūksta ir jos neturi kuo maitinti palikuonių, atėjusios į tam tikras vietas jos gauna ėdesio.
Borneo saloje laukiami ir turistai, nes tik tokiu būdu nacionalinis parkas ir B.Galdikas fondas prisiduria lėšų iš šalies.
Žurnalistė N.Skrudupaitė, kuri lankėsi Borneo saloje, orangutanų priežiūros centre, 2009-aisiais, liko sužavėta laukinės gamtos.
„Jeigu manai, kad kažkur yra pasaulio pakraštys, ten ir pasijunti patekęs, kai atsiduri Indonezijoje”, – sakė N.Skrudupaitė.
O grįžęs iš ten nebegali gyventi taip, kaip anksčiau. Žurnalistė dabar nejaukiai jaučiasi matydama pardavinėjamas kanarėles, papūgas, mat šiuos paukščius regėjo laisvėje.
„Mes galime už pinigus nusipirkti bet ką, kad ir šimpanzę.
Bet galbūt prasmingiau paaukoti ir juos, ir savo laiką? Nors dalį jo galėtume skirti naudingiems darbams”, – įsitikinusi N.Skrudupaitė.
