Šios dienos planas – pasiekti Puno miestą, šalia ežero labai linksmu pavadinimu – Titikaka. Bet iš pradžių – apie kelionę. Išvažiuojame už miesto neplačiu asfaltuotu keliuku, grožimės tolumoje stūksančiomis snieguotomis viršūnėmis, o tai – pripažinkime – netoli pusiaujo atrodo gan keistokai, ir judame tolyn. Keista tai, kad išvažiavus už miesto ribų nėra nė vienos degalinės.
Privažiavę artimiausią kiek didesnį bažnytkaimį klausiame vietinių, kur artimiausiai galime nusipirkti degalų. Kur kur –Arekipoje. Pasirinkimo nėra, keliaujame atgalios į miestą, susirandame prabangią degalinę, kuri, kaip ir dauguma jos giminaičių, pasipuošusi krūtininga gražuole. Prisipilame pilną baką ir vėl judame tuo pačiu keliu.
Kuo toliau, tuo labiau man įtarimą kelia tai, kad nesutinkame vilkikų, o ir autobusiukai – vietinės reikšmės. Kolegos balsuoja, kad turime važiuoti toliau, nes taip jau liepia telefonas. Pavažiavus gerą gabalą kelias vis prastėja, kol pagaliau virsta apgailėtina kelio parodija, pritaikyta asiliukams ir buldozeriams.
Greitis krenta iki penkių kilometrų per valandą, kartais keleiviams tenka išlipti, kad sugebėtume persiropšti per gilesnę duobę. Judėdami tokiu greičiu, manau, užtruksime iki atostogų pabaigos, o ežero, esančio už kelių šimtų kilometrų, nepasieksime.
Atgalios. Bažnytkaimyje priverčiu kolegas paklausti pareigūnų, ar nėra kito kelio. Žinoma, yra, tik reikia grįžti į miestą. Taip, šis kelias, skaičiuojant kilometrais, yra trumpesnis, tačiau jums, vyrai, reikėjo išsinuomoti bent jau nedidelį tanką. Miela.
Taigi sugaišę kelias valandas, per kurias, ko gero, beveik ir būtume nuvažiavę į suplanuotą vietą, pajudame iš naujo. Kelias kyla aukštyn, o savijauta, kuri atrodė labai nemaloni Arekipoje, dabar būtų vienas malonumas.
Automobiliu pasiekus puspenkto kilometro aukštį, puikiai įsivaizduoju, kaip jausiuosi sulaukęs dviejų šimtų metų. Pavargsti jau nueidamas iki automobilio bagažinės, o apeiti aplink jį atrodo visiškas žygdarbis. Ne veltui Arekipoje gidė sakė, kad kalnai leido išlikti Peru ir Bolivijai indėniškomis valstybėmis.
Taip yra todėl, kad kalnų indėnų plaučiai yra gerokai didesnio tūrio ir ten, kur baltieji jaučiasi bejėgiai, vietos gyventojai gali žaisti futbolą. Ir išties, jei Čilė ir Argentina beveik „baltos“ valstybės, Brazilija – kaip kava su pienu, štai Peru – kuo toliau į kalnus, tuo mažiau išeivių iš Europos. Tačiau ne apie tai mes čia.
Keičiasi kraštovaizdis, prasideda kažkas panašaus į kalnų pievas, kuriose ganosi būriai lamų. Lama – tik sąlyginis pavadinimas, nes tai pačiai lamų šeimynai priklauso ir lamos, ir alpakos, ir guanakai ir, atrodo, dar kažkokie „akai“, neskaitant tolimo giminaičio – kupranugario. Kiek išsiaiškinau, alpakos – kiek mažesnės už lamas, o guanakai – mažiau plaukuoti, bet nesu tikras, kad tai tiesa.
Ir šie žvėrys spjaudosi. Viename iš sustojimo vietų priėjau prie šio taip mielai atrodančio sutvėrimo, o pastarasis pabandė mane apspjauti. Išsisukau. Ir atsilyginau tuo pačiu. Žvėris buvo labai pasipiktinęs.
O aukštis – išties bjaurus dalykas. Čia gali užklupti kalnų liga, kuri pasireiškia pykinimu, širdies ritmo sutrikimu, viduriavimu ir kitais smagumais. Ne taip seniai Pamyro kalnuose nuo šios ligos mirė SBA koncerno viceprezidentė, o vien Nepale kasmet miršta apie pusė šimto turistų.
Vietiniai sako, kad geriausiai gelbsti kokos lapai. Taip, iš jų galima pasigaminto kokaino, bet čia niekas tuo neužsiima, vietiniai tiesiog juos kramto ar pliko arbatą. Kramtome ir mes, o kiek jie padeda – velnias žino. Jaučiamės išties blogai, o ar be lapų būtų dar blogiau – tikrai nežinau.
Jau visai priartėję prie ežero turime kirsti miestą, išdidžiai pavadintą Chuljaka. Tai, ko gero, vienintelis dalykas kuo miestiečiai gali didžiuotis. Bet ne, meluoju, jie gali didžiuotis ir tuo, kad jų gatvės blogesnės už Kauno gatves kokius du šimtus kartų. Čia neperdedant. Užtat pakelėse kabo solidaus dėdulės atvaizdai, kuriuose jis žada, kad iki kažkelintų metų jis tas gatves išasfaltuos. Dieve, padėk jam.
Štai ir išgirtoji Titikaka. Ją dalijasi Peru ir Bolivija, gal ne visai po lygiai, bet... Pats ežeras yra beveik keturių kilometrų aukštyje, tačiau tai nėra aukščiausiai esantis ežeras planetoje, jis taip pat nėra pats didžiausias Pietų Amerikos ežeras – atrodo, antras pagal dydį.
Vis dėlto jis yra tikrai įspūdingas. Dėl aukščio temperatūra čia gan žema ir ilgoms maudynėms vanduo netinka.
Įsikuriame Puno mieste, pačiame jo centre. Tam, kad nereikėtų niekur toli vaikščioti, nes jėgų vis dar nėra. Ne veltui hostelio registratūroje šalia arbatos puodelių ir arbatžolių padėtas maišelis kokos lapų.
Jėgų taip nėra, kad net automobiliu nevažiuojame į penių šventyklą, esančią netoli miesto. Ten ant maždaug metro ilgio statmenai stovinčių padargų mėgsta pasėdėti moteriškės, norinčios „įgauti“ vaisingumo. Man smalsu, kur keliauja ir ant ko turi pasėdėti indėnų vyrai, kad atgautų jėgas.
Per demokratinius rinkimus buvo pasirinkta rytojaus programa. Sprendimas – visos dienos plaukiojimas po ežerą. Man labai tinka, nes vaikštinėti niekur nesinori, o tingiai drybsoti laive bus pats tas.
Bendrakeleiviai numato maršrutą, taigi nereikia sukti galvos – į taksi ir į uostą. Nors dar tik aštuonios ryto, bet jau pasitinka „draugai“ ir „gelbėtojai“, aiškinantys, kad jau visi laivai išplaukė ir galima plaukti tik jų privačiu laiveliu už šimtą amerikietiškų pinigų. Tiesiog viską metėme ir patikėjome.
Perkame bilietus valdiškoje kasoje, sėdame į savo laivelį, kad persėstume jau į didesnį laivą pirmoje saloje. Tiksliau, salose. Dirbtinėse salose. Tai maždaug keturios dešimtys didesnių ar mažesnių salų, pagamintų iš nendrių.
Salose gyvena urų genties indėnai. Taip jie gyvena dar nuo priešinkinių laikų, tačiau čia jų lieka vis mažiau, dauguma keliasi gyventi į žemyną. Kadangi nendrės pūva gan greitai, tai gyventojai turi nuolat ant viršaus krauti naujus sluoksnius. Iš vienos pusės, labai smagu pažiūrėti, kaip žmonės gyveno anksčiau, bet dabar tai atrodo kiek keistokai.
Na, ne tokia turistinė pornografija, kaip „plaukiojantis“ turgus šalia Bankoko, Tailande, bet vis tiek, tie nendriniai laiveliai ar bokštas-žuvis... hm, nežinau nežinau, labai jau link kičo traukia.
Atplaukę susimokame už salų lankymą. Galimos dvi kainos – jei moki tautiniais drabužiais pasipuošusiems kasininkams, tada aštuoni litai žmogui, jei vilkintiems paprastais drabužiais – vos penki. Tik šitą niuansą reikia žinoti iš anksto.
Persėdame į kitą laivą, kuris, panašu, yra pelnęs lėčiausiai plaukiančios geldos ežere titulą, nes mus lenkia visi, kas tik netingi, mes aplenkiame gal tik plūduriuojančius maurus.
Plaukiam tris valandas, visą laiką stebėdami indėnus. Tačiau vos atsukus į juos fotoaparatą, jie stengiasi nusisukti ar net kokį skudurą ant galvos užsideda. Ko gero, vis dar tiki, kad fotografuojantis žmogus gali pavogti jų sielą.
Atplaukiame į didesnę, jau tikrą salą – Takilę. Ji valdoma vietos indėnų genties, jie turi lyg ir savotišką autonomiją. Taip pat ir autonomiją daryti bet ką.
Jau atplaukus į salą vienas iš indėnų, plaukusių kartu mums, pasako, kad bus mūsų gidas. Mandagiai padėkojame ir pasakome, kad patys susitvarkysime. Atrodo, lyg ir supranta mūsų norą. Tačiau tada ateina kitas ir pasako, kad nieko nebus – jie mus lydės visą laiką ir viską parodys, kaip turi būti. Perklausiu jų, ar mes – ne Šiaurės Korėjoje, kad gidas tapo privalomas.
Beje, pasirodo, kad grįžti tuo pačiu laiveliu nebegalime, reikia skersai pereiti salą ir plaukti atgalios jau kitu laivu, kuris išplauks po kelių valandų. O likti čia ir pailsėti tikrai negalima? Ne, negalima.
Kopdamas į viršų prisimenu visas keiksmažodžių atsargas visomis įmanomomis kalbomis. Perkant bilietus apie šią tvarką niekas nieko neaiškino. Dar vienas įdomus dalykas – čia labai vystoma bendruomenės dvasia. Na tiesiog komunizmas žemėje.
Jei turistai čia nori likti nakvoti, jie negali rinktis, kur apsistoti. Tiesiog turistais dalijasi bendruomenė – kiekvienas savuosius gauna eilės tvarka. Šią savaitę dar neturėjai turistų? Šekis porelę.
Panaši tvarka galioja ir vietos restorane-valgykloje. Ją pavaldyti paeiliui gauna visos šeimos. Taigi nereikia sukti galvos dėl to, kaip skanesnį patiekalą paruošti ar didesnę porciją išvirti. Ateis tavo eilė, ir visi turistai bus tavo.
Mane vis dar pykina nuo aukščio, o vokietaičiai sėda valgyti. Pavalgo, paprašo atsiskaityti. Jiems pasakoma viena kaina, tikrai aukšta. Vokiečiai bando pasitikslinti, kiek kas kainavo, kad atsidalintų sąskaitą. Tada jiems pasako jau mažesnę sumą. Jie vis prašo pasakyti, kas konkrečiai kiek kainavo. Kaina krenta dar kartą. Panašu, kad ir mūsų tolerantiškiesiems visų tautų mylėtojams kantrybė trūksta. Puiki proga bendrakeleivius patraukti per dantį.
Atgalios keliaujame jau kitu laiveliu, kuris užima garbingą antrą vietą pagal lėtumą. Ropščiamės ant stogo, prie mūsų prisijungia dar viena vokiečių porelė – svaiginančio grožio mergina Julia ir jos draugas Matas. Ir dar amerikietis muzikalia pavarde – Wagneris, dirbantis amerikietiškoje latgoje.
Įsimylėjėlių vokiečių porelė saloje praleido dešimt dienų, gyveno palapinėje, gėrė ežero vandenį (ko gero, tai nelabai sveika) ir mito konservais bei vienas kitu. Na, dar jie energijos sėmėsi iš aplinkos, nes sakė, kad viena iš aštuonių planetos Žemės čakrų yra Titikakos ežere.
Pasirodo, dar viena yra Londone. Štai kodėl britų sostinėje aš jaučiuosi taip puikiai. Kur kitos, nebepamenu. Įdomių knygučių jaunimas prisiskaitė. Ne tik apie čakras – ir apie tai, kaip dėdulė Adolfas po Antrojo pasaulinio spruko Antarktidon ir ten gyvena iki šiol, ir dar daug visokių šaunių istorijų sužinojome.
Vakaro desertui – pažintis su amerikiečio draugais ir vakarojimas vietos restorane dorojant lamų ir alpakų mėsos kepsnius. Visai gardu. Rekomenduoju.
