Lietuviai, skirtingai nuo olandų, prancūzų, britų, vokiečių ar amerikiečių, dar nesiveržia būriais į naujai atgimusį Mianmarą.
Tačiau prieš dvejus metus, kai nuo pasaulio atsiskyręs Mianmaras praskleidė geležines užuolaidas, tapo geidžiamiausia kelionių kryptimi šimtams tūkstančių smalsių turistų iš viso pasaulio.
Dažnas yra girdėjęs apie pasaulinės reikšmės istorinio ir kultūrinio paveldo objektus – palei Iravadžio (Ajejarvadžio) upę pažirusias 4 tūkstančius budistinių šventyklų, auksu ir įspūdingo dydžio deimantais dekoruotą Švedagono pagodą Rangūne (Jangone), kojomis irkluojančius Inlės ežero žvejus.
Bet labiausiai vakariečių smalsumą žadina galimybė savo akimis išvysti XXI amžiaus nė kiek nepaliestą civilizaciją. Kelionė į Mianmarą primena skrydį laiko mašina šešis dešimtmečius atgal.
Atvykęs čia pradedi kitaip vertinti tai, kas šiaip gyvenime, rodos, duota savaime: elektros energiją, karštą vandenį, oro kondicionierių, atsiskaitymą banko kortele ir grynųjų pinigų automatą kiekvieno skersgatvio gale, padorią transporto priemonę su oro kondicionieriumi ar visagalį internetą.
Gyvenimas Mianmare verda visai kitokiu, nei mums įprasta, ritmu. Žmonės, kurių didžiausią etninę grupę sudaro birmiečiai, gyvena šia diena.
Dauguma jų – budistai, visas viltis dedantys į būsimą geresnį gyvenimą po mirties.
Gyvenimas Mianmare, rodos, sustojo nuo tos dienos, kai šalį 1948-aisiais paliko paskutinis anuomet Birmą kolonizavusių britų paskirtas gubernatorius.
XX amžiaus viduryje visą pasaulį maitinusi ryžiais ir savo ekonomikos išsivystymo lygiu du kartus lenkusi Pietų Korėją, šiandien buvusi Birma, pervadinta Mianmaru, kartu su keliomis Afrikos valstybėmis tenkinasi vieta pačių skurdžiausių pasaulio valstybių sąraše.
Kiek kartų šioje šalyje keitėsi valdžia, tiek kartų keitėsi ir jos sostinė.
Pastarąjį kartą, prieš dvejus metus, vyriausybė nutarė ne tik perkelti valdžios institucijas iš Rangūno į Neipidą, bet ir pervadinti šalį iš britiškosios Birmos į Mianmarą, atkurti senuosius miestų vardus ir net pristatyti naują šalies vėliavą: lietuviškų tonų trispalvę, tik su balta žvaigžde vidury.
Kosmopolitišku vadinamame Rangūne, šalies verslo sostinėje, verčiau vaikščioti ant nosies užsimaukšlinus medžiaginę kaukę, kitaip teks kvėpuoti nenusakomo senumo automobilių išmetamais juodų dūmų kamuoliais.
Transporto taisyklių čia dar niekas nespėjo sukurti, kaip ir pastatyti kelio ženklų ir šviesoforų.
Iš Japonijos sąvartynų antram gyvenimui prikelti pokario laikus menantys automobiliai – geidžiama prekė ir nepaprasta prabanga prie komforto nepratusiems birmiečiams.
Kad japoniškų automobilių vairas priešingoje pusėje, o eismas šalyje vyksta mums įprasta dešine puse, taip pat, atrodo, vietos gyventojų nė kiek netrikdo.
Tiesiog autobusų ir didesnių mašinų vairuotojams tenka samdytis šturmanus, kurie pusiau išlindę pro atidarytas duris stebi situaciją kelyje ir šūkteli vairuotojui, kada galima lenkti, o kada verčiau smarkiai spausti vos veikiančių stabdžių pedalą.
Visas birmiečių gyvenimas verda gatvėje.
Beveik kiekviename žingsnyje čia kunkuliuoja puodas karšto viralo, skimbčiojant varpeliui sukasi metalinis cukranendrių presas.
Žmonės prekiauja tuo, ką turi: įrankiais, vaisiais, žuvimi, mėsa, knygomis, batais ar kokiais nors nematytais rykais.
Retas kuris puošiasi vakarietiškais apdarais – tiek moterys, tiek vyrai dėvi tradicinių raštų žemę siekiančius sijonus, besiskiriančius tik spalvų gama ir užrišimo būdu.
Moterys ir vaikai, saugodamiesi kaitrių saulės spindulių, veidą tepasi šviesiai gelsvos spalvos pasta: tai tanakos medžio žievė, sumaišyta su lašeliu vandens. Sako, tik dėl jos Mianmaro moterys nuolat atrodo stebėtinai jaunos!
Pašto paslaugos, atrodo, šioje šalyje iki šiol retam buvo reikalingos: vos prieš kelias savaites Mianmare pasirodė pirmasis privatus laikraštis.
Užuot įsirengę pašto dėžutes, birmiečiai iš savo balkonų laiko nuleidę ilgą vielos ar virvės gabalą.
Kokį skubų pranešimą ar siuntinį atnešęs pasiuntinys šūkteli sutartą ženklą ir prikabina prie nuleistos virvės galo, o žmogus tą paketėlį įsitempia pro langą į vidų.
Jei siunta įstringa išdžiaustytuose kaimyno skalbiniuose, paslaugus kaimynas mielai ją išpainioja.
Visos Rangūno gatvės riaumoja nuo galingų generatorių – jeigu nori turėti elektros energijos, birmiečiams ja tenka pasirūpinti patiems.
Miestuose nėra nė vienos lempos, apšviečiančios gatves, tad sutemus gyvenimas visiškai sustoja.
Keliauti po šalį, kurios plotas didesnis nei Prancūzijos, nėra paprasta: siauručiais duobėtais keliais darda motociklai, dviračiai, buivolais kinkyti vežimai, traktoriai.
Transporto priemonėms Mianmare nekeliama jokių reikalavimų: jos gali būti be durų ar langų, be variklio dangčio, be šviesų.
Trijų šimtų kilometrų atstumą čia įmanoma įveikti ne greičiau nei per devynias valandas.
Patogiau keliauti lėktuvu, bet nė viena iš septynių Mianmare veikiančių vietos skrydžių bendrovių negali pasigirti ypatingu patikimumu: vieno lėktuvo katastrofa neseniai ne juokais įbaugino ir vietos žmones, ir turistus.
Oro kondicionieriaus sąvoka čia taip pat traktuojama kitaip, nei įpratę mes, išlepinti vakarietiškų patogumų. Šaldymo įrenginį autobuse paprastai atstoja išimtos durys ir iki galo atlapoti langai.
Reikia pasakyti, kad svilinant 40 laipsnių temperatūrai karštas skersvėjis neprideda daug komforto, tačiau keliaujantiems tai nė motais: autobusas, kad ir koks būtų, kur kas patogesnė transporto priemonė nei krovininio sunkvežimio priekaba!
Vandeningos šalies upės puikiai pritaikytos laivybai, nors keleivinis laivas iš uosto pajuda tik tada, kai kiekvieną jo centimetrą pripildo keleiviai, o drumzlinas vanduo jau, rodos, tuoj veršis per šimtamečio laivo kraštus.
Keleiviai spraudžiasi ant denio, ant laivo stogo ir net lenda į variklio skyrių: laive nėra jokių jiems skirtų vietų ar patogių sėdynių.
Kapitonas pukšintį senuką vairuoja atsistojęs: išlindęs pro laivo stoge iškirstą skylę jis koja sukinėja ilgą laivo vairalazdę.
Prireikus laivą pasukti, greta sėdintiems keleiviams tenka sulipti vieniems ant kitų ir padaryti pakankamai vietos platesniam vairalazdės mostui.
Nei evakuacijos instrukcijų, nei saugumo mokymų: jei nori, vežiokis gelbėjimosi liemenę, nes įvykus nelaimei savo likimu teks pasirūpinti pačiam.
Darbštūs birmiečiai nelepinami dideliais uždarbiais ar kokiomis nors socialinėmis garantijomis.
Čia nėra galingos technikos, o dauguma darbų atliekama rankomis: didmiesčiuose moterys ant galvos nešioja krūvas plytų arba rankomis šlifuoja akmens luitus, vyrai kibirais lieja karštą asfaltą, kloja storus vamzdžius ir be šalmų bambukiniais pastoliais kariasi ant statomų daugiaaukščių stogų.
Triūsdami per parą dvylika valandų žmonės už tai gauna vos 4 JAV dolerius (per 10 litų). Kaimiečiai verčiasi žemdirbyste arba užsiima keisčiausiais amatais, kuriems ypač reikia kruopštumo.
Ištisi kaimai pragyvena gamindami nenusakomo grožio lakuotus medžio dirbinius, šlifuodami akmenines lenteles, ant kurių mokyklose pradinukai rašo pirmąsias raides, ausdami lotosų audinius ar įmantriausiais raštais margindami šilkinius audeklus.
Tačiau labiausiai turistus žavi plačios birmiečių šypsenos ir begalinis žmonių nuoširdumas.
Turizmo srautas į Mianmarą pastaruoju metu auga tokiu tempu, kad ekspertai baiminasi, jog šalis nesugebės jo suvaldyti ir greitai praras autentiškumą bei žavesį.
Štai todėl tie, kurie svajoja pačiupinėti paskutinį išlikusį Pietryčių Azijos senovinį perliuką, skuba planuoti kelionę į atgimusį Mianmarą.
