Kažkur toli jis tyvuliuoja, tačiau krantai – kaip reikiant užšalę. Lygiai taip, kaip užšalęs ir kone 3,5 tūkst. kvadratinių kilometrų Peipaus ežeras, ir didžiausias šalyje Jagalos krioklys. Viskas kvepia žiema. O ausyse spengia maloni ramybė, kurią drumsčia nebent nuo žingsnių girgždantis sniegas ar ant medžių pakabinti ir nuo vėjo žvangantys varpeliai.
Seniai žinoma, kad geriausias poilsis – gamtos pašonėje. Todėl visai nebūtina keliauti į Taliną, kad patirtumėte smagių emocijų. Verčiau pasižvalgyti aplink jį.
Lediniai Jagalos krioklio vartai
Maždaug 25 kilometrų nuo Talino atstumu galima pasigrožėti didžiausiu Estijos kriokliu, kurį vietiniai gyventojai vadina Jagalos vardu. Pusšimčio metrų pločio krioklys susidarė Jagalos upėje – ten, kur ji įteka į Suomijos įlanką.
Pasižiūrėti įspūdingai iš 8 metrų aukščio krentančio vandens čia atvyksta būrys turistų. Šiltuoju metu upės papėdėje netrūksta veiksmo – šniokšiantis vanduo vilioja ir vandens sporto mylėtojus, čia kartais organizuojami įvairūs vandens žygiai.
Žiemą krioklys kardinaliai pasikeičia. Vanduo sušąla į varveklius, ir krioklys virsta didžiule ledo karalyste, po kurią galima ir pasivaikščioti. Nusileidus arčiau vaizdas primena stalaktitų ir stalagmitų urvus. Skirtumas tik tas, kad šios „grožybės“ – tirpsta ir aplink krioklį nuolat kaupiasi vanduo.
Pasivažinėjimas ledo tanku ir poledinė žvejyba
Dar vienas žiemą neatpažįstamai pasikeičiantis objektas – rytinės Estijos krantus skalaujantis Peipaus ežeras. Vietiniai gyventojai patikino – netradicines pramogas mėgstantiems turistams čia privalu apsilankyti.
Peipaus ežero teritorija Estija dalijasi su Rusijos gyventojais. Bendras, daugiau nei 3,5 tūkst. kvadratinių metrų plotą užimantis, ežeras šiuo metu yra penktas pagal dydį Europoje. Ežeras skalauja net 35 salas, į jį įteka daugiau nei 30 upių.
Atvykome į vieną iš Estijos teritorijoje esančią Kalastės gyvenvietę. Jaukus miestelis garsėja žuvimi, taip pat – svogūnų ir agurkų derliumi, jų čia išauginama itin daug. Be daržininkystės, daugelis jų teikia įvairias pramogas turistams. Tarp jų – poledinė žūklė ir pasivažinėjimas sniego automobiliais ant Peipaus ežero.
„Nebijokite ir jauskitės saugiai, ledo storis – mažiausiai metras“, – kviesdamas sėsti į specialiai ledu važiuoti pritaikytą transporto priemonę pagalbos ranką tiesė vietinis žvejys. Vairalazdėmis valdomas sniego roges estai vadina karakaticomis. Pasak jų, tai iš Kanados atvežti sniegaeigiai, kurie kainuoja solidžiai – keliasdešimt tūkstančių eurų. Tačiau be jų – kaip be rankų.
Pavažiavus kelis šimtus metrų turistų laukia staigmena. Ant užšalusio ežero virš užkurto laužo dideliame katile verda vanduo, vienas iš žvejų spaudžiant šaltukui plikomis rankomis linksmai skuba pjaustyti morkas, bulves, svogūnus. „Jei pagausite žuvį – virsime žuvienę. Išvažiuosite iš čia pavalgę ar alkani – priklauso tik nuo nuo jūsų“, – juokiasi jis. Tuomet įduoda į rankas grąžtą ir parodo, kaip išgręžti eketę.
Įdomus dalykas – Kalastės gyventojai žvejoja ant... žuvų akių. Vaizdelis ne koks, tačiau jie tikina, kad toks būdas labai ekonomiškas.
Valandėlė kita ir žuvys jau verda. Kad svečiai nespėtų praalkti, žvejai pavaišina juos žalia, tačiau stipriai sūdyta žuvimi, patiekia ją su balta duona ir spanguolių uogomis. Dar pavaišina taurele namų gamybos degtinės, kurią patys vadina hansa. Jie tikina siekiantys, kad gėrimo gamyba būtų legalizuota, esą tai – dalis kultūrinio paveldo.
Tiems, kurie nemėgsta medituoti su meškere rankose ir vertina ekstremalesnes pramogas, estai siūlo pasivažinėti jau minėta karakatica. Jausmas – nepakartojamas, todėl retas kuris atsispiria pagundai paspausti greičio pedalą ir nepalikti ant Peipaus ežero vadinamos „saulutės“.
Ledu aptrauktas ežeras, horizontas, virš galvos šviečianti saulė ir jokio vėjo. Jausmas toks, tarsi būtum paskutinis žmogus, likęs žemėje. Kontrastingi peizažai leidžia suprasti Estijos vėliavos spalvų simboliką: skaisčiai žydras dangus, juodi nuo saulės krentantys šešėliai ir baltut baltutėlė, neva laimę ir šviesą įprasminanti apsnigta žemė. Tokiomis spalvomis nutapyta Estijos žemė atrodo ir vaikštant po ją, ir stebint ją pro lėktuvo langą. „Gražu“, – pagalvotų ne vienas. Ypač tas, kuris atvyko čia atsipūsti nuo miesto šurmulio ir bent kelioms akimirkoms pamiršti kasdienius rūpesčius.
