Tiesa, šešių mėnesių programa nežadėjo paversti mūsų olimpinėmis čempionėmis, tačiau turėjo išugdyti ištvermingumą, padėsiantį ne tik įveikti Kokodos kelią, bet ir juo pasimėgauti.
Pagal programą priklausė visus šešis mėnesius kas keletą dienų nužygiuoti nuo trijų iki dešimties ir daugiau kilometrų lygumomis, valandų valandas kopti kalnais, lipti laiptais, daryti įtūpstus, aišku, ant pečių tempiant ne vieną ir ne du kilogramus sveriančią kuprinę. Kuo daugiau įkalnių, nuokalnių bei laiptų programoje, tuo geriau, mat 96 kilometrus nusidriekusiame Kokodos kelyje – tik 4 kilometrai lygumos, o visas kitas atstumas – stačiais ir nuožmiais kalnais.
Kadangi sportas bei ilgi (pasi)vaikščiojimai neatsiejama mano kasdienybės dalis, per daug raginti savęs šiam šiam pasiruošimui nereikėjo. Aplink Brisbeno upę vingiuojantis pėsčiųjų takas tapo mėgstamiausiu mano treniruočių keliu, o sporto salė – antraisiais namais.
Vis dėlto lipimas į gan statų šalia Brisbeno esantį Kūfos kalną bei kebernojimasis laiptais į ir iš 28-ojo aukšto, kuriame tuo metu gyvenau, buvo didžiulis išbandymas. Nors ir nelabai noriai, tačiau turėjau sau prisipažinti, kad vaikščiojimas lyguma ir kopimas į aukštumas bei leidimasis nuo jų skiriasi kaip vanduo nuo žemės, ypač jei ta žemė – kalnuoti miškai.
Besistengiant įprasti prie fizinių išbandymų teko padirbėti ir su savuoju mąstymu. Kadangi aš – gana optimistiškas ir išbandymų nesibijantis žmogus, nesusidūriau su dideliais sunkumais. Užteko keletą kartų įsivaizduoti pro neįžengiamas džiungles prasibrauti bandančias šešiolika pavargusių, sukaitusių, iki ausų purvinų ir uodų sukandžiotų merginų, ir pozityvaus mąstymo a la obamiškas „taip, mes galim“ buvo sėkmingai įrėžtas į mano pasąmonę.
O kai kartais ir tai nepadėdavo, primindavau sau Kokodos žygio tikslą – paremti moteris, kovojančias su krūties vėžiu. Liga, kuri iš su ja susidūrusių žmonių kiekvieną dieną, kiekvieną minutę reikalauja drąsos, ištvermės ir tikėjimo. Be išimčių ir atsikalbinėjimų.
Ši mintis ir padrąsindavo, ir sugėdindavo, kai ilgas kopimas kalnu ir ypač laiptais taip drebindavo kojas, stabdydavo kvėpavimą ir apskritai varydavo siaubą, kad išsprūsdavo akimirkos silpnumą išduodanti frazė: „O dievai, ką aš padariau ir kam man to reikėjo?“ bei keletas spalvingesnių istorinių lietuviškų pasakymų.
Ir tik mantra „tu gali, nes jos gali“ padėjo ne tik neprarasti ūpo treniruojantis, bet ir sunkią valandą, kai iki žygio likus porai mėnesių padauginau įtūpstų, ir mano keliai atsisakė veikti. Šauniosios treniruotės buvo nutrauktos, o jas pakeitė kasdieniai fizioterapijos užsiėmimai.
Tačiau net kai vargiai galėjau paeiti, minties apie žygį laikiausi įsikibusi visa savo esybe, nes šiam žygiui bei lėšų rinkimo akcijai buvau įsipareigojusi emociškai.
Įsipareigojimas įsipareigojimu, tačiau vykti į Kokodos žygį, kai tavo keliai tiesiog nefunkcionuoja, būtų buvę mažų mažiausiai neatsakinga. Tai žinodama tikėjausi stebuklo pasveikti, ir mano didžiausiam džiaugsmui iki žygio pradžios likus vos savaitei šaunioji fizioterapeutė pasakė: „Tu gali.“ Su kelių tvarsčiais ir nuskausminamaisiais, bet galiu. Geresnės naujienos išgirsti negalėjau.
Taigi išdidžiai išaušus išvykimo rytui džiaugsmas liejosi per kraštus. Negalėdama sulaukti kelionės į oro uostą išvykau gerokai per anksti, tačiau buvau maloniai nustebinta ten iš karto sutikusi ir kitas žygio kompaniones.
Mūsų entuziazmas, besimaišantis su šiek tiek jaudulio, skambėjo per visą oro uostą, o vienodi marškinėliai su krūties vėžio prevencijos ženklu bei Kokodos užrašais, kuriuos dėvėjome, kėlė visuotinį susidomėjimą.
Oro uosto darbuotojai ir kiti keleiviai kalbino, drąsino, džiaugėsi ir žavėjosi mūsų užsibrėžtu tikslu įveikti Kokodą labdaringais tikslais. Toks palaikymas buvo pats nuostabiausias išlydėjimas, kokio tik galėjome tikėtis.
Įsėdus į lėktuvą ir pakilus virš bekraščių Australijos savanų baisu nebebuvo. Jaučiausi ramiai. Išdykusi mano keliautojos siela pagaliau ilsėjosi.
Papua Naujosios Gvinėjos sostinė Port Morsbis mus pasitiko vakaro prieblanda saulei už horizonto jau ištirpus, tad kelionės iš oro uosto į viešbutį įspūdžiai ne tokie ryškūs.
Merginoms miestas pasirodė šiuolaikiškas, jos stebėjosi vakarietiškų automobilių gausa ir įžvelgė šiokį tokį panašumą į mažesnius Australijos miestelius. Aš stengiausi skubotų išvadų nedaryti ir palaukti susitikimo su miestu rytui išaušus.
Pirmąją naktį apsistojome viename iš geriausių Port Morsbio viešbučių, kuriame mus pasitiko kuklios, palyginti su vakarietiškais standartais, penkios žvaigždutės, tačiau skųstis nebuvo reikalo. Turėjome viską, ko reikėjo, ir mintis, kad nuo rytojaus mūsų laukia nakvynės džiunglėse be miestietiškų patogumų, kur gausu uodų, gyvačių ir dar nežinia ko, net jei ir po milijonais pačių įstabiausių dangiškų žvaigždžių, vertė būti dėkingoms, kad paskutinę naktį prieš žygį galime patogiai išsimiegoti.
Arba bent jau bandyti išsimiegoti, mat po bendros vakarienės įvykęs susitikimas-instruktažas su žygio vedliais – mūsų žygį organizavusios kompanijos savininku australu Veinu bei vienu iš jo darbuotojų papuasu Džonu, taip užvirino visoms kraują, kad nurimti prieš tuoj tuoj beprasidėsiantį žygį nepavyko iki pat aušros.
Ir kaipgi sudėsi bluostą, kai tau pranešama, kad kalnuose nepertraukiamai lijo daugiau kaip savaitę, kad dėl to jie paskendę slidžiame purve, kad ir toliau orų prognozė žada ne ką kita, o lietingas dienas bei naktis? O ir tolumoje blyksintys žaibai tik patvirtino mūsų nuogąstavimus.
„Žygiuosite lėtai ir sunkiai“, – pasakė Veinas, kuris su mumis ruošėsi įveikti Kokodą jau 48-ąjį kartą, – bet tik nuo jūsų priklausys, ar smagiai. Tikiu, kad džiugių akimirkų jums netrūks.“
Tikėjimas mumis įkvėpė, kaip ir NKVA atstovų padėka už mūsų pastangas prisidėti prie kovos su krūties vėžiu. Veinas mums perdavė organizacijos padėką ir pasakė džiuginančią žinią, kad mūsų lėšų rinkimo akcija buvo gana sėkminga – per ją organizacijos fondas pasipildė daugiau kaip 100 tūkst. Australijos dolerių (apie 260 tūkst. litų). Šie pinigai netrukus turi būti investuoti į taip reikalingus krūties vėžio tyrimus.
Džiaugėmės savo pasiekimu ir nekantravome įvykdyti pažadą savo rėmėjams – įveikti Kokodos kelią.
