Gvatemaloje man dažnai tenka sutikti keliaujančių žmonių. Lietuvių pasitaiko ne taip ir dažnai.
Tad maloniai nustebino pažintis su keliaujančia trijule – Kornelija, Denisu ir baltapūke dvimete jų dukrele, vardu Elif.
Jie – ne tokie keliautojai kaip kiti, į Gvatemalą užsukę porai savaičių paatostogauti. Denisas ir Kornelija gyvena kelyje. Iš Vilniaus pajudėję pernai rudenį namo jie grįš galbūt tiktai 2014-ųjų pavasarį.
Vilniečių šeima atvyko į Gvatemalos „Rainbow Gathering” stovyklą, kuri kasmet rengiama skirtinguose pasaulio kraštuose. Į mėnesio trukmės stovyklą renkasi žmonės, kuriems artimos laisvės, harmonijos, taikos, meilės idėjos, kuriems svetima vartojimo kultūra.
O šiam susitikimui pasibaigus, Gvatemaloje dar kiek paviešėjusi šeima patraukė Kanados link.
Pastarosios miškuose gyvena moteris, kuri gyvena tiktai iš to, ką duoda gamta. Nuo drabužių iki įrankių – viską daro savo rankomis. Denisas ir Kornelija nori su ja pagyventi ir iš jos pasimokyti. Šiaurės kraštų gamta jų širdžiai mieliausia.
„Keliaudami mes niekada neturime griežto tikslo – esame lankstūs. Nesikoncentruojame į tai, kas laukia kelionės pabaigoje, kitaip daug ką praleistume pro akis”, – pasakoja Denisas.
Linksmai ir energingai dvimetei Elif, kuri kartais save vadina Elyte, nereikia nei plastikinių žaislų, nei televizoriaus – ji lengvai randa kalbą su visais sutiktais žmonėmis.
Elif – pirmoji turkiškos abėcėlės raidė, graikiškosios alfa atitikmuo. Denisui su Kornelija tai reiškia pradžią.
Per beveik aštuonerius kelionių metus pora aplankė daugybę dvasinių, anarchistinių, pacifistinių ir tiesiog keistų bendruomenių, pietavo su Kataro princu, graužė kaulus su Afrikos vargšais.
Tbilisyje benamiai Denisui pirko konservus, o Maroke jiems teko gyventi olose su vietos žvejais.
„Keliaudami gauname tai, ko nusipirkti neįmanoma. Kai esi atviras pasauliui – jis tau atsiveria ir dovanoja neįtikėtinų išgyvenimų. Susitinki keisčiausių ir nuostabiausių žmonių, atrandi vietų, kurių nėra jokiuose kelionių vadovuose”, – pasakojo Denisas.
Juodu su Kornelija iš Lietuvos neišvažiavo ieškoti geresnio gyvenimo ar uždarbio.
„Mes gyvename Lietuvoje ir keliaujame, norėdami pamatyti pasaulį, pažinti skirtingas kultūras, išmokti ką nors nauja”, – tikino Denisas.
– Šeima, mažas vaikelis – daugeliui mėgėjų keliauti tai reiškia kelionių pabaigą ir sėslaus gyvenimo pradžią. Kada ir kaip pasiryžote pirmai kelionei su vaiku? – paklausiau Deniso.
– Pirmą kartą su Elif iškeliavome, kai jai sukako pusmetis. Nė vienas iš mūsų neturėjo normalios vairavimo patirties, bet nusipirkome seną „Volkswagen” autobusiuką ir su haskiu, vardu Šiaurė, išvykome į devynių mėnesių kelionę po Vidurinę Aziją.
Prieš pirmą kelionę su Elif labai jaudinomės – juk nieko neišmanėme nei apie vaikus, nei apie automobilius. Vienas dalykas būti atsakingam už save, kitas – už gyvybę, kurią pats sukūrei. Ši kelionė buvo mums tikras iššūkis, bet mes puikiai susitvarkėme.
Vidurinė Azija – tikras perlas keliautojams. Organizuoti turistai ir kuprinėtojai – keliautojai su kuprinėmis – mieliau renkasi tokias šalis kaip Tailandas bei Indija.
O mes, nepaisydami nuolatinio automobilio gedimo ir žiaurios posovietinės biurokratijos, atradome nuostabių vietų ir patyrėme tikrą Šilko kelio svetingumą.
Kelionės pabaigoje peržiemojome pas islamo kultūros šamanę. Aš ganiau jos avis, o Kornelija prižiūrėjo karves. Be to, kasdien stebėjome ir dalyvavome daugybėje ritualų, kurie atrodė kraupūs, žiūrint vakariečių akimis.
Islamo kultūroje didžiausias ritualo akcentas – gyvulio aukojimas, jo vidaus organų naudojimas gydyti ar burtams. Per tris mėnesius ne kartą teko apsilieti karštu avino krauju, pagulėti susivyniojus į ką tik nudirtą avino kailį arba pasivaikščioti su neplautu jo skrandžiu ant galvos.
– Jūs nesate turistai. Keliavimas – jūsų gyvenimo būdas. Denisai, kada ir kaip pradėjai keliauti?
– Kelionėmis kliedėjau dar nesulaukęs pilnametystės – vis kartojau, kad baigęs mokyklą pradėsiu keliauti. Būdamas devyniolikos taip ir padariau.
Pirmos kelionės nebuvo ilgos – kas vasarą išvažiuodavau ir mėnesį bastydavausi po Europą. Pirmąkart Europą apkeliavau su padirbtais traukinių bilietais, vėliau pradėjau važinėti autostopu.
Neturėjau jokių santaupų, tik norą pamatyti pasaulį, tad miegodavau parkuose, paplūdimiuose, traukinių stotyse. Tryniausi Europos didmiesčių skvotuose, gyvenau su pankais.
Vėliau pakeleivinėmis mašinomis apkeliavau Turkiją, Kaukazą ir Iraną. Tai buvo pirmas ryškus kultūrinės erdvės pakeitimas. Tuomet islamo pasaulis neatrodė labai jaukus, nors dabar galiu drąsiai teigti – tarp musulmonų jaučiuosi kaip namuose.
Dar po metų tokiu pat būdu apkeliavau Siriją, Jordaniją, Izraelį bei Egiptą.
Į Egiptą išskridau su lietuviška vieno mėnesio barmeno alga (tais laikais – apie 1000 litų), ir to man pakako pusmečiui.
Visos kelionės savaip įspūdingos, bet ši – labai ypatinga. Iš pradžių pusantro mėnesio praleidau vienuolyne Sirijos dykumoje.
Oficialiai tai buvo krikščionių vienuolynas, bet jo prižiūrėtojas bandė sukurti namus visų konfesijų išpažinėjams.
Ten buvo pirmieji mano gyvenime – dar visai vaikiški – bandymai pasvarstyti apie Dievą ir dvasingumą.
Izraelyje radau puikių pakeleivių, turėjome asilą ir didžiąją šalies dalį apėjome pėsčiomis, rengdami pasirodymus pakelės kaimuose bei miestuose – taip surinkdavome pinigų maistui. Vėliau Jordanijoje gavau operatoriaus darbą – taip užsidirbau bilietui atgal į Europą.
– Ar keliaujant autostopu teko susidurti su pavojais?
– Pavojų ne daugiau, nei su jais tenka susidurti niekur nekeliaujantiems žmonėms.
– Kaip blaškantis po pasaulį pavyko sukurti šeimą?
– Grįžęs trims savaitėms į Lietuvą susipažinau su Kornelija.
Ji jau seniai norėjo keliauti, tad prisijungė prie manęs.
Turėjome planų vykti į Norvegiją padirbėti, kad po to galėtume išskristi į Naująją Zelandiją, bet Norvegijoje, Šiaurės jūroje, atradome nenusakomo grožio salelę, kurią buvo okupavę hipiai. Ten įsižiebė mūsų meilė.
Visą mėnesį praleidome rinkdami grybus, žvejodami, klausydamiesi gitarų. Saulė švietė 24 valandas – saulėlydis trukdavo 6 valandas, o po to jis pereidavo į saulėtekį.
Tokiomis sąlygomis ne darbas buvo mums galvoje, tad suskaičiavę likusius pinigus nutarėme autostopu keliauti kur pigiau – aštuoniems mėnesiams išvykome į Vakarų Afriką.
Ir gyvenome taip, kaip gyvena visi afrikiečiai, – su 2–3 dolerių dienos biudžetu. Vaikščiodavome po Afrikos kaimelius, nakčiai apsistodavome pas vietos žmones.
Pasiekėme Burkina Fasą, bet karštis tapo nepakeliamas, be to, artėjo liūčių sezonas, tad pasukome atgal. Pakeliui į Europą – Malyje – užsikrėčiau maliarija.
Grįžę į Lietuvą sukūrėme šeimą.
Kol Kornelija laukėsi, prižadėjau jai, kad mūsų vaikas augs sveikesniame, spalvingesniame ir gražesniame pasaulyje, kad vietoj žodžio „lempa” mokysime ją pasakyti „saulė”, kad jos natūrali erdvė bus ne „Facebook” ir žaidimų pultas, o gamta ir gyvi žmonės.
– Ar labai skiriasi keliavimas su mažu vaiku nuo to, kaip keliavote dviese?
– Kol mūsų duktė dar visai maža, tenkinamės saugesnėmis šalimis.
Atidėjome kelionę į išsvajotąjį Pakistaną bei šalis, kuriose kyla didelė rizika užsikrėsti maliarija ar geltonąja karštlige.
Elif išmokė mus keliauti daug lėčiau – kelionės grafiką taikome prie jos poreikių. Kad stipriai nenuvargintume vaiko, neleidžiame sau taip intensyviai kaip anksčiau važinėti autostopu.
Anksčiau trenkdavomės tūkstančius kilometrų, o dabar daug laiko praleidžiame apsistoję kokiame regione, bet dėl to kelionės tampa tiktai dar „sultingesnės”.
Stengiamės, kad Elif džiaugtųsi tokiu gyvenimo būdu ne mažiau nei mes, ir, manau, mums tai pavyksta – ji atrodo labai laiminga.
Niekada neužsibūname miestuose, labiau mėgstame nuošalius mažus kaimelius ir gamtą, dažnai einame į svečius pas vietos šeimas, kad Elytė galėtų pažaisti su jų vaikais.
Tadžikistano kaimuose dar nespėjus prabusti mūsų kambaryje jau būdavo vietos vaikų – jie išsinešdavo Elif pažaisti.
Gvatemaloje visi majai ėjo iš proto dėl šviesiaplaukės žydraakės „ateivės”, o Elif greit prisirinko ispaniškų žodžių.
– Ar sunku keliauti su vaiku?
– Man asmeniškai daug sunkiau su vaiku nekeliauti. Kiekvienas turbūt suteikia vaikui tokį gyvenimą, kokį pats sugeba gyventi.
Jeigu mokyčiau ją kitokio gyvenimo – meluočiau ir jai, ir sau. Duodame Elif geriausia, ką turime, ir darome tai iš širdies.
Kaip ir visi vaikai, Elif kartoja tai, ką mato, ir kartais tai atrodo labai juokinga.
Pavyzdžiui, mums būnant gamtoje, pasiima kokią nors rankinę, susiranda lazdą ir sakydama „adios” (išvertus iš ispanų k. – sudie) eina pasivaikščioti po apylinkes.
Iš pradžių nerimavome, bet po to nusiraminome pastebėję, kad ji niekada neina takais, kurių nepažįsta, o tik tais, kuriais vaikštome kartu su ja.
Kartais per saulėlydį ji gali ramiai atsisėsti ir pusvalandį stebėti vandens paviršių ir besileidžiančią saulę.
Jeigu Elif neklauso, po gyvenimo džiunglėse gąsdiname ją skruzdėlėmis – tai padeda ją sudrausminti.
– Kaip užsidirbate kelionėms?
– Visi mano, jog ilgos kelionės reikalauja didelių santaupų, tačiau mes tikrai nesame turtingi. Nė vienas iš mūsų nesame turėję nuolatinio normaliai apmokamo darbo, o pinigai – toli gražu ne svarbiausias dalykas, leidžiantis mums taip gyventi.
Gvatemaloje per dieną mums vidutiniškai užtenka 10 JAV dolerių (apie 26 litų). Jeigu apsistojame miestuose – išlaidų daugiau, kai gyvename gamtoje – susitaupome.
Kelionėje visada yra galimybių užsidirbti, tik reikia mokėti pastebėti progas.
Pavyzdžiui, dabar ketiname iš majų nupirkti papuošalų bei drabužių ir pardavinėti juos turistiniuose Meksikos miestuose.
Kornelija mokosi kurti papuošalus, kuriuos irgi galėtume pardavinėti.
Kartais pavyksta įsidarbinti kokioje nors fermoje sezoniniam darbui.
Vilniuje nuomojame butą, būdamas Lietuvoje užsiimu knygų dizainu.
Toli gražu nesame turtingi, bet kukliam pragyvenimui užtenka.
– Kaip į jūsų pasirinktą gyvenimo būdą reaguoja tėvai?
– Tėvai, žinoma, labai mūsų pasiilgsta, ypač savo anūkės, bet jie žino, jog esame laimingi.
Jie priima mus tokius, kokie mes esame.
O mes, būdami Lietuvoje, praleidžiame su jais tikrai daug laiko. Aš puikiai sutariu su Kornelijos šeima ir esu jiems labai dėkingas, kad jie mane taip gražiai priėmė į savo ratą, nepaisydami mano pankiškumo.
Kelionių įspūdžiai – internete
Kelionių įspūdžius Denisas aprašo tinklaraštyje www.vagabundus.net/blog/
„Tai – dialogų su sutiktais žmonėmis, pokalbių aplink laužą, perskaitytų knygų, išgirstų dainų, užplūdusių emocijų bei pasvarstymų apie pasaulį rezultatas.
Kartais tai, kas parašyta viename aprašyme, prieštarauja tam, ką rašau kitame, bet nesistengiu išdėstyti savo požiūrio – tiesiog bandau būti atviras ir rašyti tai, ką jaučiu tuo metu”, – sakė Denisas.
Dienoraštį jis pradėjo rašyti tik nuo pastarosios kelionės, kai pradėjo keliauti su Elif. Pirmasis įrašas – Elif gimimo istorija. „Manau, jai užaugus bus labai įdomu sužinoti, ką veikė jos išprotėję tėvai tais laikais, kurių ji neatsimena”, – juokėsi Denisas.
Interneto dienoraštyje yra daug puikių nuotraukų. „Fotografija man – pagrindinis kelionių prieskonis”, – sakė Denisas. Jį labai žavi pats fotografavimo procesas. Jam įdomu stebėti žmonių mimikas, gestus, veidą ir bandyti atspėti, kaip žmogus pajudės kitą sekundę.
„Padaryti tikrai gerą nuotrauką pavyksta toli gražu ne visada”, – pripažino vilnietis.
Portretui jis skiria daug laiko – ilgai stebi žmogų, bando pamatyti, kas jis yra, po to porą dienų sukasi aplink jį su fotoaparatu, kol pagauna jį tinkamai apšviestą, o poza bei mimika atspindini žmogaus esmę.
