Pirmoji šiame krašte ant dviračio sėdusi moteris po poros mėnesių suvokė, kad jos kojų raumenys padidėjo, klubai paplatėjo, o mėgstamiausią sijoną pervėrė skylė – medžiaga prasitrynė į dviračio sėdynę.
Žinoma, kai moterys ėmė dėvėti kelnes, ši problema iš dalies buvo išspręsta. Tačiau dar ir dabar pasitaiko merginų, ypač atvykėlių iš Lietuvos, kurios netyčia paaukoja savo gražų sijoną senam, neišvaizdžiam, bet dar važiuojančiam dviračiui.
Kaip atsilaikyti prieš Nyderlandų pagundas?
Dauguma žmonių, ypač iš tokių kalvotų vietovių, kaip Šveicarija ar Lietuva, pagalvoja, kad jiems perprasti itin plokščias šalis yra lengviau negu burna pripūsti dviračio padangą. Tačiau šis įspūdis apgaulingas. Plokščia šalis nebūtinai yra lėkšta šalis, kur viskas paprasta, banalu ir neįdomu, kaip pavyzdžiui, Suriname, Latvijoje ar Benine.
Juolab Olandijoje pilna kanalų. O kur kanalai, ten ir paslaptys, sakydavo Šerlokas Holmsas ir patraukdavo pypkę. Pagunda prisijungti prie kosmoso kanalų traukiant dūmą Olandijoje susivilioja nemažai nuotykių ieškotojų. O kur dar Raudonųjų žibintų ir kitokie slėpiniai, pagundos...
Sakysite, jau užteks, svaigsta galva? O aš tik pradėjau.
Galvoti, kad į Nyderlandus verta nuvykti tik dėl narkotikų ir kekšių, yra taip pat žiauru, kaip pasiduoti sero A. Conan-Doyle’io fantazijos kerams ir prisiskaičius knygų pulti prie kanalo žolę gnaibančias žąsis, čiupti paukštį už kaklo, nurauti galvą, taip tikintis gūžyje rasti paslėptą mėlynąjį karbunkulą. Mielieji, nebūkite don kichotai, atvykę į Olandiją naikinti vėjo malūnų! Patikėkite, iš šono tai atrodys nekaip.
Kruvinos žąsies vizijos pašiurpintas nusprendžiau išlipti iškart, kai Amsterdamo link skriejantis traukinys sustos pirmoje stotelėje. Sustojo. Išlipau. Kanalas. Dviračių takas. Gležni daigeliai žolės ir užkandžiaujančios žąsys. Taip, Lietuvoje tokių nepamatysi (kalbu apie paukščius, ne apie dviračių takus). O prieš Kalėdas jas visas išgaudo, ar kaip?
O pirmoji stotelė tokia, kad man virš galvos jau raitosi auksinis Hertogenboso drakonas. Apie šį miestą anksčiau nieko nebuvau girdėjęs.
Pelkėse kanalų apjuostas ir aukštomis mūro sienomis apjuostas Hertogenbosas viduramžiais buvo pramintas nenugalimu drakonu. Tvirtovės sienos gali papasakoti ir apie Aštuoniasdešimties metų karą, ir apie Trisdešimties metų karą, ir apie visus kitus karus, kurie neaplenkė Nyderlandų. Pasakoja jos įdomiai. Sužinojau tai, kad miesto pavadinimas reiškia „Hercogo miškas“ ir olandai jį trumpina iki „Miško“ – vadina Den Bosu. Įsišnekėjom kaip seni bičiuliai, nepastebėjau, kai vakaras atėjo. Galiausiai sienos pasakė, kad joms laikas miegot ir pakvietė aplankyti rytoj, galantiškai žadėdamos nustebinti žydinčiais krokais. Atsisveikinom.
Apžvelgiau ant sienos išrikiuotas patrankas. Žiūri jos tyliai į pelkę, pamiršusios parako kvapą ir sviedinius. Pelkė sutvarkyta ir paversta poilsio zona – žmonės čia vaikštinėja, vedžioja šunis, važinėja dviračiais. Todėl ir karo trofėjų vargu ar čia rasi. Bet sviedinį vis dėlto randu. Tiesa, ne pelkėje, o jaukioje kepyklėlėje – Hertogenboso garsenybė yra Bossche Bollen – Boso (miesto pavadinimo trumpinys) rutuliai.
„Youtube“ neleis meluoti, kad kiekvienas apie Den Bosą vaizdo siužetą susukęs užsienio žurnalistas būtinai atsikanda šio skanėsto ir saldžiu puriu kremu išsitepa pusę veido. Velniškai gardus saldumynas!
Olandų išmintis byloja: jeigu moteris, kurios krūtinė maža, visus metus kasdien valgys šiuos Boso burbulus, jos liemuo akivaizdžiai pastorės.
Garsiausias miesto žmogus – su limonado etikete ant kaktos
Jeigu Lietuva yra krepšinio šalis, tai Šiaurės Brabanto provincijos centras Den Bosas galėtų save vadinti krepšinio miestu – jo komanda „Eiffel Towers“ Olandijos krepšinio čempionais tapo net 15 kartų. Tiesa, dar yra moterų žolės riedulio komanda, kuri šalies čempionate triumfavo 11 kartų. Tad gal ir per drąsiai pasakiau apie tą krepšinio miestą...
Žinoma, pati didžiausia Hertogenboso garsenybė stovi pačiame miesto centre – dailininkas Jeronimas Boschas. Šio Šiaurės Renesanso dailininko statula stovi Turgaus aikštėje, o prie jos postamento, kaip Vilniuje prie kunigaikščio Gedimino, trinasi paaugliai. Jaunuoliai atrodo atsipalaidavę, kaip ir iš viršaus žvelgiantis dailininkas, miręs prieš 500 metų. Ant bronzinės kaktos jam kažkas priklijavo etiketę nuo limonado butelio, bet J. Boschas nesijaudina, šiam kūrėjui visada rūpėjo gilesni dalykai. Vietiniai sako, kad dailininkas gyveno visai netoliese ir savu laiku buvo vienas iš turtingiausių miesto žmonių.
Didžiausią kolekciją J. Boscho darbų susigviešė Ispanijos karalius Pilypas II, todėl dabar „Žemiškojo malonumų sodo“, „Šieno vežimo“ ir kitų šedevrų geriausia ieškoti Madride, Prado muziejuje. Olandai dėl to nesikremta. Į Hertogenbose dailininko vardu pavadintą meno centrą užsuka dažnas turistas. Šis muziejus įkurtas pastate, kuriame anksčiau aidėjo kunigo balsas ir gaudė vargonai. Šis muzikos instrumentas liko, o dvasininkų – ne. Todėl prie durų pasitinka dvi senjorės, kurios parduoda bilietą ir paaiškina, kaip geriausia apžiūrėti ekspoziciją. Tad užlipu į buvusios bažnyčios bokštą. Apžvelgiu panoramą.
Visai netoli matau didingą Švento Jono katedrą. Kerinti gotika. Kai mieste 1810 metais lankėsi Prancūzijos imperatorius Napoleonas, buvo sužavėtas šventovės grožio. Tačiau jis nenorėjo šios bažnyčios išsinešti ant delno, kaip Šv. Onos iš Vilniaus. Napoleonas nusprendė, kad Šv. Jono katedra turi priklausyti katalikams, nes protestantų mažuma pastatą prastai prižiūrėjo ir leido nykti.
Šv. Jono katedra buvo restauruojama tris kartus. Paskutiniai atnaujinimo darbai baigėsi 2010 metais. Valstybė už darbus sumokėjo 48 milijonus eurų.
Per restauravimą skulptorius Tonis Mooy į šventųjų, angelų ir demonų būrį patupdė 25 naujas skulptūras. Bažnyčios vadovai leido menininkui įgyvendinti drąsų sumanymą – vienas iš jo angelų rankoje laiko ne kalaviją ar kryžių, o mobilųjį telefoną. Nulipdęs skulptūrą T. Mooy pajuokavo, kad angelo telefone – tik vienas mygtukas – tiesioginė linija su Dievu.
Tikriausiai tokią liniją turėjo ir J. Boschas. Kaip kitaip jis galėjo nutapyti tokius įspūdingus žemiškų pagundų ir nuodėmių vaizdus, pragaro baidykles ir kančias, rojaus šviesą ir išganymą? Dar ir dabar, Žmogaus-voro, Fredžio Krugerio ir „Pjūklo“ laikais Jeronimo Boscho fantazija pribloškia. Sunku įsivaizduoti, kokį galingą įspūdį jo kūryba palikdavo žmonėms prieš penkis šimtmečius.
J. Boscho pasekėju buvo kiek vėliau gyvenęs Nyderlandų renesanso dailininkas Pieteris Bruegelis vyresnysis, nutapęs „Babelio bokštą“ (ir ne tik). O ispanų genijus Salvadoras Dali tarytum perlydė savo karaliaus sukauptas J. Boscho vizijas pasitelkęs XX amžiaus žmogaus vaizduotę. Lygini juos ir galvoji, ar tikrai amžiams slenkant žmogaus vaizduotė tobulėja kartu su daiktais ir technologijomis. O gal vaizduotės galia visada vienoda, kaip kokia konstanta, tik retas iš mūsų sugeba valdyti ir perteikti jos galią taip, kad vėliau ištisos žmonijos kartos velnią ir Dievą mato taip, kaip šiandien nupiešiau aš?
Pavyzdžiui, štai J. Boscho dovana Vilniui – paveikslas Šv. Kristoforas. Milžinas neša ant pečių mažą vaikelį, o šis toks sunkus, toks sunkus, kad Jėzus tu mano...
Ei, o ką veikia tas vyras už Kristoforo nugaros? Nejaugi jis karia mešką? O ką reiškia tas ąsotis medyje ir ši ant lazdos pakabinta žuvis? Kiekvienas J. Boscho paveikslas kaišyte prikaišiotas simbolių. Jų tiek daug, kad meno centro audiogidas anglų kalba net nesivargina aiškinti – užgriebia vos kelis simbolius, o likusią krūvą palieka mokslininkams. Bėda ta, kad kai kurias mįsles padėtų įminti tik tais laikais gyvenęs eruditas. O kur dabar tokį atkasi?
Buvo ir taip: kita stotelė – Aušvicas
Užsuku į patį seniausią miesto namą de Moriaan, kuris laikomas pačiu seniausiu plytų namu Nyderlanduose. XIII amžiaus pradžios mūre dabar veikia turizmo informacijos centras. Darbuotojai mane informuoja, kad kol kas paplaukioti laivu miesto kanalais negalėsiu – sezonas prasideda nuo balandžio. Anksčiau negu nuo balandžio nepavyks užkopti ir į Šv. Jono katedros bokštą. Šiek tiek apmaudu, kad kovas dar nesibaigė. O dar taip stipriai košia šaltas vėjas!
„Kad nebūtų apmaudu, aplankykite koncentracijos stovyklą. Ji veikia ištisus metus“, – pasiūlo man turizmo informacijos centras. Iškart šoku ant dviračio ir minu į pietus. Už kelių kilometrų randu „Kamp Vught“ – tranzitinę koncentracijos stovyklą. Čia kalino žydus ir politinius aktyvistus. Dauguma žydų iš čia keliavo tolyn – į Aušvicą ir kitus konclagerius Lenkijos teritorijoje.
Pamatau spygliuotos vielos tvorą, sargybos bokštelius, barakus ir krematoriumo kaminą. Per karą barakų buvo daug, dabar palikti keli, kurie neleidžia pamiršti skaudžios praeities. „Tai vienintelė koncentracijos stovykla Vakarų Europoje, už Vokietijos ribų, kurią tiesiogiai valdė SS. „Kamp Vught“ kalėjo 31 tūkst. žmonių. 749 čia mirė ar buvo nužudyti ir iškeliavo pelenais per krematoriumo kaminą.
Greta krosnių, kuriose degino žmones, – ankšta, maždaug 9 kvadratinių metrų kamera. Prie sienos padėtas gedulo vainikas. 1944 metų sausį viršininkas Adamas Grunewaldas įsakė į šią kamerą sugrūsti 74 moteris. Taip laikė keturiolika valandų. Kai atidarė duris, 12 moterų buvo mirusios, dešimtys fiziškai ir psichologiškai suluošintos.
Prie koncentracijos stovyklos-muziejaus vienas po kito stoja autobusai – klegėdamos gyvybe moksleivių ekskursijos plūsta į mirtimi dvelkiančius barakus. Išėjus laukan, atrodo, kad oras dar labiau atšalo, oda pašiurpus, nors pro ploną debesį šviečia saulė. Įsilekiu dviračių taku – jis tęsiasi kone iki horizonto. Žinau, kad manęs laukia pažadėtoji krokų pievelė. Ryškūs žiedai atgaivina prislėgtą širdį ir pavasario viltį. Gyvenimas ir mirtis, džiaugsmas ir skausmas – visada šalia. Net ir Nyderlanduose.
