Aplankyti Papua Naująją Gvinėją pasvajodavau jau kuris laikas, o persikėlusi gyventi į Australiją šį sumanymą ėmiau austi dar rimčiau. Juk mano svajonių šalis dabar buvo pasiekiama keliais kengūros šuoliais.
Tačiau, kad ir kiek manoji keliautojos siela nerimo, bent tyliausias užsiminimas šeimai ir draugams užsieniečiams apie šią svajonę pasibaigdavo griežtu atkalbinėjimu – grėsminga, pavojinga, rizikinga. Juk ten – kanibalai! Et, numodavau ranka, ką jūs suprantat, ir slapčia tikėjau, kad ši mano svajonė vis tiek išsipildys.
Ir ji išsipildė. Ar bent jau pradėjo pildytis, kai į mano darbo elektroninio pašto dėžutę atklydo laiškas iš vienos nepažįstamos, tačiau toje pačioje įstaigoje dirbančios moters. Laiško pavadinimas skambėjo intriguojančiai – „Kokodos žygis Papua Naujojoje Gvinėjoje lėšoms Nacionalinei krūties vėžio asociacijai rinkti“.
Net nesužinojusi laiško turinio nedvejojau nė sekundės – tai buvo mano proga suderinti meilę nuotykiams su noru prisidėti prie kilnaus tikslo. Mano pačios šeimoje pasitaikęs krūties vėžio atvejis ir kaltės jausmas, kad per amžinas keliones svečiuose kraštuose nebuvau šalia, kai reikėjo, tik dar labiau įkvėpė ir paskatino padėti.
Perskaičiusi laišką dirbti jau nebegalėjau. Mano kolegos – taip pat. Mat juos akimirksniu užverčiau tūkstančiais klausimų apie Nacionalinę krūties vėžio asociaciją (NKVA) ir Kokodą. Viską turėjau išsiaiškinti.
Taigi, NKVA yra viena didžiausių visuomenės remiamų organizacijų Australijoje, o pagrindinis jos tikslas – vykdyti prevenciją ir sėkmingais moksliniais tyrimais užkirsti kelią krūties vėžiui. Darbo šioje srityje apstu, mat kasdien Australijoje vidutiniškai diagnozuojami 37 krūties vėžio atvejai. Dar 7 moterys kasdien pralaimi kovą su šia klastinga liga.
NKVA vadovai įsitikinę, kad tik užtikrinus platų tyrimų spektrą bus galima pagerinti šią situaciją, o ilgainiui užkirsti kelią pačiai ligai. Organizacija siekia iki 2030 metų išmokti pažaboti visus krūties vėžio atvejus.
Tam reikalingos milžiniškos investicijos, pavyzdžiui, 2012 metais NKVA skyrė 9 mln. Australijos dolerių (25 mln. litų) mokslininkų stipendijoms.
Surinkti sumas, kurios padėtų NKVA siekti užsibrėžtų tikslų, į pagalbą skuba ne tik įvairios komercinės įmonės – avialinijos, bankai, prekybos tinklai, bet ir individualūs aukotojai. Pastarieji ypač entuziastingai pluša rinkdami lėšas iš savo šeimos narių, draugų, kolegų, bendruomenėse.
Pasitelkę fantaziją ir pasiraitoję rankoves žmonės renka reikalingus pinigus pardavinėdami pačių gamintus maisto gaminius, rengia aukcionus, šventinius vakarus. Taip pat dalyvauja labdaros sporto renginiuose ar leidžiasi į tokius ekstremalius žygius, kaip Kokoda.
Organizacija pavienius asmenis į lėšų rinkimo akciją kviečia ne tik norėdama surinkti daugiau lėšų, bet ir plačioje visuomenėje skleisti žinias ir ugdyti sąmoningumą apie krūties vėžio prevenciją bei gydymą. Tai taip pat padeda visuomenei išlaikyti bendruomenišką dvasią. Australams ligos yra ne vien sergančių žmonių bei juos gydančių medikų, bet visos bendruomenės reikalas.
Na, o svarbiausia, ką tądien išgirdau apie Kokodą, buvo tai, kad dažnam australui vienas iš įstabiausių dalykų, kurį jis gali nuveikti savo gyvenime, yra 96 kilometrų žygis Kokodos keliu, kuriame Antrojo pasaulinio karo metais australai narsiai apgynė savo administruojamą teritoriją nuo ypač ryžtingo agresoriaus – Japonijos imperatoriškosios kariuomenės.
Sąlygos, kuriomis abiem kariuomenėms teko kautis, buvo labai sunkios – džiunglės alsavo svilinančiu karščiu ir alinančia drėgme, skendo nesibaigiančiame lietuje, grasino įvairiausiomis karštinėmis, bandė jėgas stačiais kalnais, srauniomis upėmis bei klampiomis pelkėmis. Dauguma žuvusių karių į anapusinį pasaulį buvo ne priešų kulkų palydėti, bet žuvo dėl džiunglėse tykančių pavojų.
Praradusi daugiau nei 5 tūkst. gyvybių, bet įveikusi japonus, Australijos kariuomenė nuo to laiko apibūdinama keturiais taikliais žodžiais: bičiulystė, drąsa, ištvermė ir pasiaukojimas.
Mane kolegos perspėjo dėl Papua Naujosios Gvinėjos džiunglių sąlygų, sakė, kad jei grįšiu, grįšiu su lūžiais, be nagų, o gal ir be dantų. Ačiū Dievui, nors kanibalizmas šį kartą nebuvo paminėtas.
Padrąsinta būtent pastarosios žinios (na, jei Kokodos kelyje kanibalizmas negresia, visa kita ne taip svarbu, juk kas sulūžta – sugyja, kas nulūžta – atauga) ryžtingai ėmiausi ieškoti bendraminčių tarp šauniosios moteriškos giminės atstovių. Tik nepagalvokite – tai ne diskriminacija vyrijos atžvilgiu. Tiesiog kiekvienų metų spalį, Tarptautinį vėžio mėnesį, viena australų ekstremalių kelionių kompanija rengia žygį, skirtą tik merginoms.
Mano dideliam džiaugsmui bendražyges suradau gana greitai. Po kelių savaičių šešiolikos merginų komanda jau buvo sudaryta, tad beliko visoms organizuotai imtis lėšų NKVA rinkimo bei ruoštis išbandymui tiek fiziškai, tiek morališkai. Juk su vienu iš sunkiausių ir gyvybei pavojingiausių žygių pasaulyje per daug nepajuokausi.
