Savaitgalis Londone su draugais, vėliau – slidinėjimas lietuvių pamėgtame Livinjo kurorte Italijoje.
Profesionalus šokėjas, triumfavęs su šokių partnere Katažina Nemycko televizijos projekte „Kviečiu šokti. Pažadinta aistra“, po daugiau kaip pusmečio intensyvių treniruočių ir televizijos maratono pagaliau leido sau atsipūsti.
Leistis snieglente pasirodė kur kas smagiau nei sukiotis ant parketo.
Dainius juokavo, kad šias atostogas apkartino kalnų liga, bet ne ta,
kuri atsiranda dėl aukštikalnėse išretėjusio oro.
Pirmą kartą gyvenime užsisegęs kalnų batus ir atsistojęs ant snieglentės
šokėjas pajuto didelį malonumą.
– Kodėl nutarėte sprukti į kalnus? – paklausiau D.Dimšos.
– Italijoje, Livinjo kurorte, praleidome pilną gražių akimirkų savaitę,
o kelionė pirmyn ir atgal truko 10 dienų. Keliavome keturiese ir
neskubėdami.
Vykti į kalnus pasiūlė grupės „Džentelmenai“ kolega, šokėjas ir geras
draugas Vytautas Mackonis.
Man ši kelionė į kalnus buvo pirmoji, o Vytautas slidinėja nuo mažens.
Bet manęs nereikėjo ilgai įtikinėti.
Vytautas buvo teisus – susirgau kalnų liga, nes pakerėjo gamtos grožis,
kalnų didingumas ir puikus oras.
– Kaip sekėsi mokytis slidinėti?
– Pirmoji slidinėjimo diena buvo ne iš smagiausių, nes kritau daug
kartų ir skaudžiai. Tik ketvirtą dieną pavyko be kritimų nusileisti, o
paskutiniąją – ne taip sėkmingai, bet trasa buvo dar sunkesnė.
Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta iš savęs reikalauti kuo daugiau, todėl
pasirinkau kiek sudėtingiau valdomą slidinėjimo priemonę – snieglentę.
Ir tikrai neprašoviau.
– Pasibaigus projektui, atrodo, laipioti sienomis iš nuobodulio neketinate? Ar daug buvote netekęs svorio?
– Supratau, kad šokiai yra tik viena iš mano mėgiamų užsiėmimų. Nors
projektas ir nebuvo iš lengvųjų, mano svoris liko nepakitęs – nei
sulieknėjau, nei priaugau antsvorio.
– Minėjote, kad geriausias vaistas – poilsis, o tokių krūvių, kokie buvo pastarąjį pusmetį, nė karto gyvenime neturėjote. Ar galite sau leisti tinginiauti ir nieko neveikti?
– Pastarasis pusmetis buvo sunkus ne tiek fiziškai, kiek morališkai.
Atsigauti man padeda nauji įspūdžiai, potyriai, nepamirštamos akimirkos,
o drybsoti lovoje per dienas – ne mano būdui.
– Šokdamas patyrėte ne vieną traumą – plyšo raumuo, buvo nustatyta stuburo išvarža. Kas jums tada padėjo?
– Nesu iš tų, kurie kreiptų dėmesį į mažiausią skausmelį. Man visada
atrodydavo: „Tuoj praeis“, taip ir būdavo.
Kai dalyvavau televizijos projekte vos per savaitę reikėdavo paruošti
naują šokį, tenkdavo daug treniruotis. Prasidėjus skausmams, kurie
trukdė, iš tikrųjų buvo neramu.
Be kvalifikuotų fizioterapeutų, kineziterapeutų ir reabilitologų
pagalbos bei jų patarimų nebūčiau galėjęs sėkmingai užbaigti projekto.
– Šokėjui kūnas – darbo instrumentas. Kaip save lepinate? Ar turite tokį receptą, kuris padeda?
– Specialaus recepto neturiu, nesu tas žmogus, kuris mėgsta lepinti
savo kūną. Man padeda miegas, kai kada – pirtis, vandens pramogos ir
masažas.
Turiu labiau lepinti savo balsą. Su Katažina ruošiame numerį, kuriame
kartu ne tik šoksime, bet ir dainuosime.
