Tad kaskart vykdamas į savo atrastą pasakų šalį – Khamą arba grįždamas atgal, apsistoju būtent Čengdu. Čia turiu jau ir pažįstamų vietinių gyventojų, ir, galima sakyti, pastovią gyvenamąją vietą. Ir pastarosios, daugiau nei du mėnesius trukusios, ekspedicijos į Rytų Tibetą 2012–2013-ųjų žiemą metu ten praleidau savaitę.
Pandų buveinė
Dabartinės Sičuanio sostinės vietovėje gyvenimas virte virė jau bronzos amžiuje. Maždaug tuo metu ten buvo įkurta Šu (Shu) valstybė, kurią kinų Cinų (Qin) dinastija užėmė 314 m. pr. m. e. ir įtraukė į „Vidurio valstybės“ sudėtį. Čengdu miestas (pažodžiui „tampantis sostine“) įkurtas maždaug prieš du tūkstančius metų. Ne šiaip sau jam prilipo ir „Dangaus krašto“ epitetas. Be to, miestas tapo pietinio Šilko kelio pradžia.
Nuo senų laikų Čengdu gyveno garsūs rašytojai ir poetai, o labiausiai jis išgarsėjo unikalia, net pačius kinus iki šių dienų stebinančia Sičuanio opera ir skirtingus scenos menus bei poeziją vienijančia komedija Zaju.
„Dangaus kraštas“ – ir vieta, tinkama smaguriams. Sičuanio provincijos virtuvė itin sena ir su charakteriu. Labiausiai ji garsėja aštriais patiekalais, o jų pasididžavimas yra Sičuanio pipiras. Čengdu UNESCO paskelbtas gastronomijos miestu. Tik keli iš populiariausių (ir aštriausių) jo patiekalų: mapo doufu – aštrusis tofu, huo guo – vadinamasis „karštas puodas“, dan dan mien makaronai.
Čengdu turistams – ne tik tiltas į vakarinę kalnuotąją Kinijos dalį. Tai ir garsiausias pasaulyje Didžiųjų pandų veisimo centras. Būtent Sičuanio provincijoje laukinėmis sąlygomis gyvena dar išlikę maždaug du tūkstančiai šių gyvūnų, o nelaisvėje Kinijoje murkdosi 239 dėmėti meškinai, o kitose šalyse tik 27.
Šie keturkojai kinų kalba vadinami da xiong mao, pažodžiui „didysis meškinas katinas“. Balti su juodomis dėmėmis meškinai pasaulyje išgarsino ne tik Sičuanio provinciją, bet ir visą Kiniją, suteikė komunistinei valstybei šiltesnį, draugiškesnį įvaizdį. Taigi „Dangaus kraštą“ pasiekę keliautojai tiesiog privalo aplankyti už miesto įkurtą pandų rezervatą.
Čengdu įkurta keletas puikių parkų, kur nuolat būriuojasi pulkai šokių ir kovos menų mėgėjų. Miestas iš tikrųjų būtų labai patogus gyventi dėl švelnaus klimato visus metus ir itin patogios geografinės padėties, tačiau pastaraisiais metais iškilo „nedidelės“ problemytės su O2 ir saule.
Saulę užstoja teršalai
Vietiniai pasiturintys ir išprusę kinai sako, kad norėdami pakvėpuoti grynu oru arba paprasčiausiai pasigrožėti saule ir skaidriu dangumi, vyksta vakarų kryptimi link Kangdingo, į Hailuogou, arba šiaurės vakarų kryptimi link Songpano, į Dziudžaigou (Jiuzhaigou) ir Langmusį.
Kelionė ir viena, ir kita kryptimi autobusu trunka mažiausiai septynias valandas. Būna, kad ir ilgiau. Visureigiu truputį greičiau. Ten pabuvę dvi tris dienas kinai grįžta į Čengdu gerai pailsėję ir įgavę jėgų. Panašiai kaip mūsų tautiečiai iš Vilniaus ar Kauno savaitgaliais rauna į Palangą bei Nidą. Tik šie vyksta pramogauti, aktyviai sportuoti arba nusirėžti iki žemės graibymo, o kinai – dėl organiško poreikio išvysti tikrą saulę ar tiesiog gryno oro įkvėpti. Žinoma, ekstremalių pramogų kalnuose irgi netrūksta.
Mat saulės virš Čengdu žmonės nematė jau maždaug penkerius metus. Vietoj jos dienos metu pro devingubą dulkių ir teršalų sluoksnį iš dangaus šviečia kažkoks rausvas diskas. Nes miestas statomas neregėtais tempais, dygsta dangoraižiai, fabrikai ir rausiamas metro. Megapolio centre stypsanti pirmininko Mao Zedongo balta statula su neproporcingai ilgomis rankomis, anksčiau turistus stebinusi didybe, dabar atrodo tarsi maža nepritvinkusi votis besočių dangoraižių žioptuose.
Dar 2007 m. KLR valdžia Čengdu paskelbė vienu iš dešimties šalies miestų, kuriuose labiausiai verta investuoti. Na, kas netingėjo, tas ir investavo, ir lig šiol investuoja... Teko vietos spaudoje matyti ir propagandinius miesto plėtros planus iki 2050-ųjų. Pagal juos „Dangaus kraštas“ turėtų virsti Naujaisiais Vasiukais, tik ne šachmatų turnyrams rengti, o kur kas praktiškesniu – pramoniniu tikslu.
Turizmą nustelbia pramonė
Miestas, turintis bene didžiausias perspektyvas ir galimybes Kinijoje turizmo srityje, pasirinko visai ne turizmo vystymą, o masinę aplinką teršiančių fabrikų statybą.
Ir jeigu tik perspektyviniai planai bus įgyvendinti, tie fabrikai tikrai užnuodys visą sau lygių pasaulyje neturinčią Sičuanio gamtą. Pirmasis, ko gero, nukentės nepakartojamo grožio Huanlongo draustinis, esantis viso labo už 150 km į šiaurės vakarus nuo Čengdu.
Tik žvilgterėjus į Čengdu plėtros planus, ima ir juokas, ir siutas, ir ašaros kaupiasi. Kaip gali žmonės būti tokie naivūs ir trumparegiai? Jeigu jie iš tikrųjų, o ne ant popieriaus tuos planus vykdys, tai iki 2050-ųjų megapolio gyventojai išmirs paprasčiausiai dėl deguonies trūkumo. Geriausiu atveju jie šiame mieste ištvertų iki kokių 2030-ųjų, žinoma, su didžiuliais sveikatos sutrikimais.
Panaši arba dar prastesnė situacija – visuose didžiuosiuose Kinijos miestuose. Pekine jau dabar žmonės vaikšto su nosį dengiančiomis kaukėmis-skarelėmis, patobulintomis anglies filtrais. Tačiau tai nieko nešokiruoja – jau apsiprato. Ateityje jas pakeis, matyt, dujokaukės: darbinės būtų chaki spalvos, išeiginės – imperatoriškos geltonos spalvos, meilės pasimatymams – raudonos, o jei tos pačios lyties – žydros...
Taigi, apie kokį nors pramonės vystymą nė kalbų jau neturėtų būti, o jie kliedi iš tribūnų pilna gerkle. Atvirkščiai – turėtų būti masiškai uždarinėjami beprasmiai vien nuostolius nešantys tūkstančiai „žvakių fabrikėlių“.
„Žvakių fabrikėliai“ Kinijoje toli gražu ne tokie nekalti, apie kokius svajojo stačiatikių šventikas Tėvas Fiodoras NEP'o laikais, vaikydamasis dvylika kėdžių po plačiąją Tarybų Sąjungą. Ir gamina jie visai ne žvakes iš vaško, o, pavyzdžiui, skėčius.
Vietoj vieno milijardo kokybiškų skėčių, galinčių tarnauti dvejus trejus metus, jie gamina dešimtis milijardų vienadienių skėčių. Žinoma, jie taip neįvardijami, bet įsigijus tokį, praktiškai jis retai kada sulauks kitos dienos. O visa tai tik dėl dirbtinės pinigų apyvartos, turinčios užtikrinti tūkstančius darbo vietų bei parodyti pasauliui, jog Kinijos ekonomika nuolat auga.
Tačiau visas fokusas tas, kad tokia gamyba vyksta gyvos gamtos sąskaita. Skėčiai – dar visai nekalti, palyginti su chemijos produktais, kuriuos gamina begalės gamyklų, beje, tik su simboliniais arba visai be jokių valymo įrengimų.
Mat kinų įsitikinimu, besivystančiai ekonomikai – keistai skamba ar ne, kai kalbama apie antrą pagal dydį ekonomiką pasaulyje – valymo įrenginiai nereikalingi, nes jų įdiegimas sulėtintų nacionalinio produkto augimo tempus, o brangūs patentai toms technologijoms padidintų gaminamos niekinės produkcijos niekinę savikainą.
Todėl vietinė žiniasklaida vykdo aktyvią propagandinę programą siekiant gyventojams parodyti, kokie blogi yra supuvusio Vakarų pasaulio buržujai, norintys iš besivystančių kinų dar ir mokesčių už valymo technologijų patentus.
Kinai šimtu procentų įsitikinę, kad jeigu sugebėjo pavogti ir nukopijuoti įrengimų brėžinius, tai kokios dar gali būti kalbos apie patentus. Žinoma, didžiausia bėda, kad net tų pavogtų valymo įrengimų jie neskuba įdiegti.
Televizijų, kurių skaičius Kinijoje – keliaženklis, eteryje pastaruosius trejus metus virė karštos diskusijos apie sveiko proto kriterijus viršijantį kietųjų dalelių kiekį ore. Jos buvo ne bevaisės. Kinijos atsakingi valdininkai kartu su vietos mokslininkais rado labai racionalų sprendimą. Jie sugalvojo, jog vakariečių išrasta kietųjų dalelių ore apskaičiavimo metodika „Vidurio valstybei“ nebūtina ir sukūrė savo apskaičiavimo sistemą, pagal kurią didmiesčiuose švinu, rūgštimi, anglies dvideginiu ir kitokiu brudu persisunkęs oras užterštumu neviršija jokių normų! Graudu ir tiek.
Mėgdžiojimas įaugęs į kraują
Iš gausybės sunkiosios ir lengvosios pramonės fabrikėlių, susisukusių lizdus Čengdu, ko gero, labiausiai garsėja alkoholio varyklos. Legalios, be abejo. Jose daromi į europietiškus panašūs vynai ir net „Absolut vodka“ degtinė. Miesto gatvėse galima sutikti nemažai europiečių, kurie daugiausia ir dirba alkoholio gamybos įmonėse.
Kinams pasigaminti kai kuriuos Vakarų pasaulyje įprastus daiktus ar produktus, kaip antai tikrą vyną arba degtinę – neįmanoma misija. Tam jie prisisamdė daugybę ekspertų ir technologų iš Europos šalių ir moka jiems išties didelius atlyginimus, kad tie dirbtų alkoholio varyklose.
Vakariečiai skaičiuoja lengvai užkaltus pinigėlius, krutina ausis ir leipsta iš laimės, nė neįtardami, kad jie kinams reikalingi tik laikinai, kol šie mintinai išmoks kiekvieną veiksmą, judesį, proceso subtilybę. Nei investicijų, nei užsienio darbo jėgos komunizmo imperijai jau seniai nereikia, tačiau juos vis dar domina know how technologijos – nuo vyno gamybos iki lėktuvų konstrukcijų.
Įsisavinę, tiksliau, mintinai iškalę gamybos procesą, kinai stengiasi kaip galima greičiau specialistų atsikratyti, nes vietiniai, išmokę visas įmantrybes, dirbs už dešimt kartų mažesnį atlyginimą ir be jokių pretenzijų.
Mat kinų lavinimasis nuo pat mokyklos suolo pagrįstas aklo kalimo principu. Logiškai protauti, lyginti, analizuoti jie neskatinami, todėl norint įsisavinti ką nors nauja ir neįprasta jų kultūrai, lieka vienintelis – papūgų kelias: ilgas ir nuobodus mėgdžiojimas, atkartojimas, kopijavimas.
Be abejo, tokia mokymosi taktika atima daug laiko ir labiau tinka archainėms visuomenėms, o ne moderniajai erai. Archainio tautinio mentaliteto Kinija stengiasi užimti tvirtą poziciją šiuolaikiniame pasaulyje. Tik nuniokotos gamtos ir užterštos atmosferos kaina, kurią jai tenka mokėti už tą poziciją, tikrai neadekvati nei ekonominiams, nei politiniams, nei kosminiams pasiekimams.
Tad ar ateityje Čengdu gyventojai kvėpuos oru, ar įvairių rūgščių mišinio garais, kaip pasakytų užsieniečiams skirto propagandinio kinų televizijos kanalo CCTV 9 diktoriai, only time will show – tik laikas parodys.
