Tokius išgyvenimus sutuoktiniai prisimins ilgai, o indų papročių įvairovę, įspūdingiausias, gražiausias akimirkas įamžins vienetinėje fotoknygoje.
„Indija, kurioje gyvena pusantro bilijono žmonių, fotogeniška šalis. Joje daug judesio, chaoso, spalvų.
Indai gerbia savo žemę, joje nėra pauzių - visur verda gyvenimas.
Fotografuojant buvo sunku sukoncentruoti dėmesį, nes fotobjektyve vaizdai tiesiog mirgėjo.
Stengiausi fotografuoti motyvuotai: nepleškinau visko, kas juda. Todėl iš šios kelionės parsivežiau tik 5 tūkstančius nuotraukų“, - teigė 46 metų fotomenininkas.
Po kelionės R. Vaitkus suprato, jog, norint atskleisti Indiją, reikia keliauti pėstute ne tris savaites, o trejus metus.
Indų kasdienybė - įvairiapusė
Su kuprinėmis ant pečių Vaitkai Indijoje aplankė penkiolika miestų.
Į šią šalį nuskridę lėktuvu, toliau jie keliavo rikšomis, automobiliais, traukiniais. Ten pat praleisdavo naktis, o kartkartėmis ilsėdavosi viešbučiuose.
Pažintinėje kelionėje fotografas su dviem fotoaparatais bei keturiais objektyvais užfiksavo įvairiaspalvį indų gyvenimą gatvėse žiemą.
Fotografavimui trukdė dėl oro temperatūros kaitos susidarantis rūkas, dulkės, o nosį kuteno gaminamo maisto, aštrių prieskonių, išmetamųjų dujų bei gendančių šiukšlių kvapai.
„Šiuo metu Indijoje nėra skaisčios žalumos, saulės, temperatūra svyravo nuo 25 laipsnių šilumos dieną iki 10 laipsnių šilumos naktį, tačiau gatvėse netrūksta gėlių ir, deja, šiukšlių, o metro, geležinkelio stotyse – įvairių graužikų, kurie įlenda ir į keleivių krepšius.
Pastebėjau, kad indas šiukšles iš savo kiemo sušluoja į kaimyno kiemą, o šis po penkiolikos minučių svetimas šiukšles nustumia į kitą kiemą.
Šiukšlių daug gatvėse, vandens telkiniuose, kuriuose indai maudosi, skalbia drabužius.
Vakarais indai tiesiog gatvėje iš šiukšlių sukuria laužą ir šildosi. Kurui jie naudoja ir karvių mėšlą, kuris džiovinamas ant namų sienų.
Skurdžių rajonuose indai gyvena ir iš kartono bei faneros sukaltose maždaug keturių kvadratinių metrų pašiūrėse, kuriose nėra baldų, elektros. Beturčiai prie gatvių gamina maistą, mokyklas lankantys jų vaikai sėdi ant žemės, rašo kreida ant lentelių ar popieriaus skiaučių.
Gatvėse vaikšto ne tik karvės, bet ir kiaulės, prie parduotuvių pririštos ožkos, kurios čia pat skerdžiamos ir jų mėsa pardavinėjama praeiviams.
Teko fotografuoti, kaip šventyklos valgykloje maitinami skurdžiai, o traukinyje – vienos šeimos trijų kartų portretus. Į vestuves vykusi šeima buvo apsirėdžiusi gražiais rūbais, moterų rankos ir kojos papuoštos piešiniais. Du broliai senukai prieš mus vienas kitam masažavo kojas.
Tačiau ne visi turistai tai mato, nes turistiniai maršrutai organizuojami miestuose, kur rodoma juose esanti graži architektūra, prabangūs viešbučiai, turtingesnių indų gyvenimo būdas“, - pasakojo Romualdas.
Indai iš turistų pelnosi, didindami bilietų kainas: muziejuje už bilietą tauragiškis mokėjo 150 rupijų (maždaug 8 litus), o indui reikia mokėti 10 rupijų – vos 50 centų. Muziejuje fotografui dar teko sumokėti atskirą mokestį – 40 rupijų - už abu fotoaparatus.
Nuotraukose - laidotuvės ir vestuvės
Tauragiškiai apsilankė ir prabangiame būste - tekstile prekiaujančio indo namuose.
Fotografuojant kitą puošnų namą, kuriame vyko vestuvių ceremonija, užsieniečius indai įsitempė į vestuvių pokylį.
Sutuoktiniai nustebo, kad vestuvėse vyrai šoka su vyrais, o moterys nešoka.
Moterų mažiau ir gatvėse. Tačiau Romualdas nufotografavo indes, kurios ant galvų nešė plytas į statybvietę.
Bendravimą su indais palengvina tai, kad kad kone visi kalba angliškai. Tačiau su dailiosios lyties atstovėmis buvo sunkiau užmegzti kontaktą. Indės vengia turistų ir retai sutinka fotografuojamos.
Indai negeria alkoholio - šio gėrimo nėra ir parduotuvėse. Tačiau vyrai kramto tabaką su svaiginančiomis medžiagomis, po darbo jie užsuka į saldumynų parduotuves, o, grįžę namo, valgo sočią vakarienę.
Fotografas įamžino prie šventosios Gango upės nuolat vykstančią mirusių žmonių palaikų kremaciją.
Gėlėmis papuošti kūnai panardinami į upę, o po to jie deginami ant laužo.
„Laidotuvės Indijoje nėra liūdesio ceremonija. Po apeigų, žmonės maudosi vandenyje, į kurį ką tik išpylė po kremavimo likusius pelenus.
Beje, savižudžiai, nuo gyvačių įkandimo mirę žmonės bei mirusių vaikų kūnai šioje upėje skandinami su ant kaklo pririštu akmeniu“, - pasakojo pašnekovas.
Įspūdžiai iš pasienio ir kalnų
Fotografas šypsosi, pasakodamas apie didžiausią įspūdį palikusią vartų atidarymo ir vėliavų pakėlimo ceremoniją Indijos pasienyje su Pakistanu.
Kadang Pakistano ir Indijos santykiai - įtempti, ši kiekvieną dieną vykstanti ceremonija – kaimyninių šalių draugystės ženklas.
Abiejų šalių kareiviai pražygiuoja prie vartų, po to vienas kitam paspaudžia rankas, o išsiskyrę vėl uždaro vartus ir nuleidžia vėliavas.
Norintys šią ceremoniją pamatyti pakistaniečiai turi sumokėti 10 rupijų (maždaug 50 centų), o indai ją stebi už dyką.
Prekybos tikslais į Pakistaną vykstantys indai net po keletą savaičių laukia eilėje, kol bus įleisti į kaimyninę šalį.
Nepriklausomybės dieną švenčiančiame Delyje R.Vaitkus nufotografavo indų kareivių, raitosios artilerijos pasiruošimą paradui. Žemai virš miesto skraidė naikintuvai.
Keliautojai kalnuose aplankė oloje įrengtą būstą, kuriame budizmo pradininkas Buda gyveno 6 metus be vandens ir maisto, o prieš išskrendant iš šalies ketino pasigrožėti Himalajų kalnais.
Kai sutuoktiniai apsistojo netoli Manalio miesto 3 kilometrų aukštyje esančiame Salango kaime, netikėtai užklupo pūga, todėl aukščiau į kalnus jie nebegalėjo keliauti.
Po trijų parų, kurias tauragiškiai praleido viešbutyje be elektros, šilto vandens, miestelį, kurį stingdė 5 laipsnių šaltis, uždengė 1,70 m sniego sluoksnis. Tuo pat metu Indijos sostinėje Delyje stipriai lijo. Toks netikėtas klimato pokytis stebino indus.
Kaimo vyrai lietuviams pasiūlė iki miesto nusigauti slidėmis, nes vairuoti automobilį apsnigtu keliu kalno papėdėje buvo pavojinga.
Netrukus geraširdžiai indai sutiko pagelbėti lietuviams: traktoriumi nuvalė kelią, o visureigiu keliautojus nugabeno į miestą. Vos dešimties kilometrų kelionė automobiliu truko dvi valandas.
„Aš dėkingas indams už jų gerumą, nuoširdumą.
Nuotraukose jų veidai – rimti, kai kurie - netgi atgrasūs, tačiau indų akys - geros, o kai jie paprašo juos nufotografuoti – veidus nušviečia šypsena ir dėkingumas, o rankos paspaudimas suteikia geros energijos“, - įspūdžiais apie unikalios šalies gyvenimą pasidalijo R.Vaitkus.
