Žmogus, talentingai rėžiantis tiesą į akis, tačiau sugebantis su niekuo nesusipykti.
Moteris, kuri švyti žmonių minioje ir tampa traukos centru, nors visai to nesiekia. Dama, kuri moka atskirti esminius dalykus nuo niekniekių.
Jos papuošalų trokšta bet kuri draugė. Tačiau nežino, kad visi jie – ne iš brangiųjų metalų.
Kalbėtis su Rita pavojinga, nes pašnekovą ji iššifruos daug greičiau negu jis save patį.
R.Baltušytė užaugo garsenybių šeimoje. Jos tėvas – rašytojas Juozas Baltušis, o pamotė – teatro legenda aktorė Monika Mironaitė.
Ano meto visuomenės elitui priklausantiems tėvams Rita iškrėtė pokštą: 1981-aisiais pasiliko Australijoje.
Tais pačiais metais ištekėjusi ji jau 32 metus gyvena Sidnėjuje, tačiau nuolat grįžta į Lietuvą – vykdyti pareigos dukteriai dailininkei Akvilei Zavišaitei, tėvui J.Baltušiui ir kitiems artimiesiems.
Talentinga dailininkė Akvilė, tapiusi įtaigius paveikslus, nuo sunkios ligos mirė Australijoje sulaukusi vos 28 metų.
Šį kartą į Lietuvą R.Baltušytė atlydėjo dukters darbų parodą ir pristatė naująją savo knygą „Akvilė: neprašyk auksinės žuvelės plauti indų”.
O kitąmet ji vėl atskris į Vilnių, nes „Tyto alba” leidžia jos autobiografinę knygą „Su kuo valgytas cukrus”.
Su Rita kalbėjomės apie lietuvių ir australų skirtumus, Vilniaus ir Sidnėjaus privalumus.
– Papasakokite apie australų moteris.
– Joms rodoma gerokai daugiau pagarbos nei Lietuvoje. Realios, o ne formalios. Vyrai australai nebūtinai paduoda paltą, o ranką bučiuoja tik lenkų kilmės piliečiai.
– Kodėl taip yra?
– Australai gerokai mandagesni nei Lietuvoje gyvenantys žmonės. Burbėti ant vyro ar žmonos, ypač viešai, – neregėtas dalykas. Aš savo vyrą net namuose turiu vadinti „darling” – brangučiu, o ne vardu, nes kreiptis vardu – nepakankamai švelnu. Jeigu tokios diplomatijos būčiau mokėjusi jaunystėje, nėkart nebūčiau išsiskyrusi.
Ir tai būdinga ne tik mūsų šeimai – visiems Australijoje.
Dar australai pasižymi kuklumu – ir vyrai, ir moterys.
Ypač kukliai elgiasi politikai – nesigiria turtais, važinėja vienodais automobiliais.
– Gal mandagus elgesys demonstruojamas tiktai viešose vietose?
– Jokiu būdu. Australų šeimose tarpusavio santykiams būdingas nuoširdumas ir humoro jausmas. Būti geru žmogumi Australijoje nėra gėda. Šeiminis gyvenimas nėra nuolatinis karas, jis grindžiamas draugyste ir abipuse pagalba.
– Ar Australijos moterys koketuoja?
– Ne, flirtas toje visuomenėje nėra madingas. Moterų elgesys paprastesnis – jos nevaizduoja nei aukos, nei princesės.
– O kaip rengiasi?
– Australės gal kiek labiau rūpinasi apranga nei amerikietės, bet tik šiek tiek. Nacionalinis moterų ir vyrų apavas vasarą – atviros basutės, kurių kilpa užneriama ant didžiojo kojos piršto. Užtat australai visuomet labai švarūs – neatsiduoda blogais kvapais.
– Negi Australijoje nėra pamaivų arba provokuojamai besielgiančių gražuolių?
– Australai turi posakį tokiai išvaizdai apibūdinti – rusiškai gražios.
Australijos gyventojai viskam, ypač žmonių santykiams, turi labai tikslius apibūdinimus.
Prieš daugelį metų, kai į Sidnėjų buvau ką tik atvykusi, ėmiau savo naujai draugei smulkiai pasakoti apie santykius su tėvu J.Baltušiu – kad su juo pykstamės, o paskui taikomės.
Ji man ir sako: „Viskas aišku: tokie dalykai vadinami „love-hate” (meilės ir neapykantos) santykiais.” Ir kalba buvo baigta – ji suprato esmę.
Australijoje žmonės santūresni – jie nelinkę išsamiai pasakoti tą patį per tą patį.
Paaiškinti nesunku: toje šalyje gyvenimo sąlygos lengvesnės, todėl žmonės ne taip smarkiai dramatizuoja paprastus dalykus kaip mes.
– Ar Australijoje jums pačiai teko ką nors smagiai aprėkti lietuvišku papročiu?
– Riksmų nemėgstu: pati užaugau tarp temperamentingai rėkiančių ir besitrankančių žmonių (R.Baltušytė po tėvų skyrybų apsigyveno tėvo J.Baltušio ir jo žmonos M.Mironaitės šeimoje Vilniuje, o sesuo Violeta liko gyventi Kaune su motina Vanda Petrauskaite. – Red.).
Balsą esu pakėlusi tik prieš savo vaiką ir savo mamą – artimiausius žmones. O su tėvu mintyse ginčijuosi iki šiol.
Esu jam sakiusi: „Tėve, padarysiu tau „blatą”: mano knyga „Su kuo valgytas cukrus” bus leidžiama kartu su taviške „Su kuo valgyta druska”.”
Su mirusiais artimaisiais diskutuoju visą gyvenimą.
Pavyzdžiui, imu ir netikėtai prisimenu, kaip išėjau į koncertą, o Akvilė liko namuose. Imu graužtis. O Akvilė man sako: „Ko čia suki galvą? Aš visai to neįsidėmėjau. Man tada kitkas rūpėjo.” Beje, panašus pokalbis iš tikrųjų įvyko prieš dukters mirtį.
Tačiau savo šeimoje Australijoje mėgstu kariauti „partizaninį” karą – nerėžiu tiesiai šviesiai, kad nemėgstu futbolo.
Sakau: „Darling, jeigu aš nueisiu su tavimi šeštadienį į futbolo rungtynes, ar tu nueisi su manimi į operą?” Ir mudu einame. Bet saugausi, kad kalbėdamasi su vyru nesupainiočiau regbio ir australietiškojo futbolo komandų pavadinimų. (Juokiasi.)
– Kaip Australijoje susipažinti arba nusidėti, jeigu niekas su niekuo neflirtuoja ir vienas su kitu elgiasi kaip pavyzdingi angelai?
– Australijoje šeimos žmonės daug atsakingesni – nėra tokio palaidumo kaip Europoje, ypač Rytų. Vedęs vyras, kuris eina pas mergas, – didelė išimtis. Jei žmogus sukuria šeimą, jis jaučiasi esąs atsakingas už namus, save ir kitą asmenį.
Mano vyro giminėje buvo tik vienas dėdė, garsus advokatas, kuris turėjo meilužių.
Gali būti, kad Australijoje jaunimas išsišėlsta iki vedybų – šeimą kuria daug vyresni žmonės.
– Ar Sidnėjuje daug kartu gyvenančių nesusituokusių porų?
– Nemažai ir skyrybų, ir kartu gyvenančių nesusituokusių žmonių. Tačiau niekas jų nevadina taip baisiai, kaip Lietuvoje, – sugyventiniais! Tokios poros vadinamos gyvenančiomis santuokoje de facto. Jos turi tokias pat teises kaip ir de jure susituokusios šeimos, gauna tokias pat socialines garantijas.
– Kuo moterų gyvenimas Sidnėjuje skiriasi nuo moterų gyvenimo Vilniuje?
– Australijos moterys gyvena gerokai nuobodžiau nei Vilniuje. Gyvenimas ten gana paprastas – ūkiškas.
Australai dienų dienas leidžia vienodai: darbas, šeima, sportas.
Jei būčiau vieniša ir viena gyvenčiau Vilniuje (lietuviai, kaip ir viso pasaulio vyrai, juk anksti miršta dėl palaido gyvenimo būdo), kiekvieną vakarą pėsčiomis galėčiau nueiti į koncertą. Arba į parodą. Renginių, už kuriuos nereikia mokėti, Vilniuje daug.
Australijoje – kitaip. Sidnėjus – didelių atstumų miestas. Žmonės kelias valandas praleidžia automobilyje, traukinyje arba autobuse. Kad aplankyčiau arčiausiai gyvenančią draugę, automobiliu turiu važiuoti mažiausiai 35 minutes.
– Ką australų moterys ir vyrai veikia savaitgaliais?
– Šeštadieniais šeimomis važiuoja apsipirkti, o sekmadieniais lanko giminaičius arba draugus. Ir būtinai ką nors kepa ant grotelių. Dar vaikšto į futbolą. Taip pat į baseinus ir paplūdimį.
– O kas iš to australietiško nuobodulio nuobodžiausia yra jums pačiai?
– Sidnėjuje maždaug keturi milijonai gyventojų, bet teatrų mažiau nei Vilniuje.
Tiesa, yra neblogas simfoninis orkestras.
– Bet juk jūs pro savo buto langą matote garsųjį Sidnėjaus operos teatro pastatą. Kas tame mieste lanko operą?
– Ateina tik labai turtingi ir, kaip čia švelniau pasakius, la-a-abai solidaus amžiaus. (Juokiasi.)
Vilniuje operos teatre pamatysi visų amžiaus grupių žmonių – ir vaikų, ir tėvų, ir senelių. Ir Oskaro Koršunovo spektaklyje „Katedra” mačiau tą patį: visokių yra – ir jaunų, ir pagyvenusių.
– Kas dar kitaip vyksta tame saulės kepinamame Sidnėjuje?
– Ten nėra tokio jaukaus kavinių gyvenimo, koks vyksta Lietuvoje, – su renginiais, diskusijomis. Sidnėjuje į kavinę eini gerti kavos, o ne ieškoti bendruomenės jausmo. Australai – ne kavinių žmonės. Jie geria alų. Į kavines Sidnėjaus senamiestyje vaikšto turistai.
– Kaip jūsų charakterį vertina australai? Lietuvoje darote nepėsčios ir nestandartinės moters įspūdį. O ten, tokioje tvarkingoje visuomenėje?
– Tik vieną sykį susierzinęs pirkėjas parduotuvėje „David Jones”, kur buvau įsidarbinusi netrukus po to, kai atvykau į Australiją (ten man buvo atlikta kojos operacija), pareiškė pastabą, kad nesuprantu, ko jis klausia. Australai angliškai kalba taip pat kaip žemaičiai lietuviškai. (Juokiasi.)
Bet atėjo skyriaus vedėja ir pareiškė – jeigu pirkėjas turi problemų, gali jas išsiaiškinti su ja jos kabinete, o ne auklėti jos darbuotoją. Tai buvo vienintelis nedraugiškas atvejis.
Šiaip australai į knygų rašymą reaguoja kaip į šiek tiek egzotišką veiklą. Užtat labai vertina, jei ką pasakau su humoru.
Nepraėjus nė kelioms valandoms po šio pokalbio Rita išskrido į Australiją, o netrukus socialiniame tinkle paskelbė: „Kas nenorite manęs matyti, jau galite drąsiai eiti į Vokiečių gatvę Vilniuje, tačiau venkite Sidnėjaus senamiesčio, kuris vadinasi „The Rocks”.”
Pėdsakai gimtinėje ir užsienyje
Lietuvoje R.Baltušytė dirbo radijuje, naujienų agentūroje ELTA, žurnale „Jaunimo gretos”.
Užsienyje – „Amerikos balso” radijuje Vašingtone.
14 metų ji buvo „Lietuvos ryto” korespondentė Sidnėjuje.
