Pamėginusi vakarą praleisti vilkėdama sarį, visa savo esybe pajutau, kad jam, kaip ir japoniškam kimono, prisijaukinti reikalinga kantrybė ir pastangos. Reikia išmokti paklusti sariui. Turi praeiti laiko, kol ne tu priklausysi nuo šio apdaro, o jis nuo tavęs.
Čia panašiai kaip ir užmegzti verslo santykius su rytiečiais: reikia praktiškai pažinti jų kultūrą ir perprasti mentalitetą, kad reikalai pajudėtų iš vietos ir toliau klostytųsi daugmaž sėkmingai.
Saris pirmą kartą – tai kova
Saris – tai didžiulis apsiūtas medžiagos gabalas, kurio ilgis paprastai siekia nuo 5 iki 9 metrų. Prie jo derinama aptempta palaidinė, dažniausiai nedengianti pilvo. Dorovė tiek įsismelkusi į indų visuomenę, kad visais gyvenimo atvejais stengiamasi paslėpti pečius ir kelius, tačiau jei hindės liemens nedengia apsiaustas ar matosi kaip drebučiai besikratančios pilvo rinkės, niekas nesistebi, nemoralizuoja ir nebado pirštais.
Prie sario reikalingas specialus pasijonis. Galima išsisukti ir be jo, bet pakaitalas būtinas – tinka storas diržas, iš bėdos kelnės. Už jų užkišama taisyklingai suklostuota audinio dalis, kita vyniojama apie liemenį, o galas, vadinamas palavu, permetamas per petį. Paskui beveik visą laiką reikės jį viena ranka prilaikyti, kad nenudribtų.
Konservatyvesnės moterys audinio krašteliu dengia veidą. Ilgas apsiaustas naudojamas ir kaip galvos dangalas tiesiog apsisaugoti nuo saulės kaitros.
Pirmą kartą velkantis sarį įgudusi pagalbininkė – o gal gelbėtoja? – tiesiog būtina. Vien teorinių žinių nepakanka. Kalbinti indų vyrai tik gūžčiojo pečiais ir negalėjo tiksliai pasakyti, kaip jų moterys su tuo užuolaidos dydžio audiniu susitvarko greitai ir užtikrintai. Saris daugeliui stipriosios lyties atstovų, kaip ir užsieniečiams, lieka ne iki galo įminta paslaptimi.
Iš tiesų reikia pajausti šio apsiausto jėgą ir ją suvaldyti. Jei saris prie kūno priglustų nepakankamai stipriai, tai pradėjus eiti, jis atsipalaiduotų ir išsivyniojęs dailiai nuslystų žemyn... Scena, verta amerikietiškos komedijos, kai juoktis reikia, bet kažkodėl visai nejuokinga.
Tiesa, net pačios indės, kurios, galima sakyti, su sariais gimsta ir sugeba į šią įmantrybę įsisupti per pora minučių, pastaruoju metu darbą pasilengvina: naudoja segtukus, žiogelius, kurie reikiamose vietose medžiagą sukabina.
Pietų Azijos šalių gyventojos, neskubančios atsisakyti tradicinių rūbų net keičiantis aplinkai bei gyvenimo būdui, pripažįsta, kad saris vis dėlto nėra pats patogiausias drabužis. Modernus viešasis transportas – metro, autobusai nėra juk pritaikyti ilgus ir kiek aptemptus apsiaustus dėvinčioms keleivėms.
Visai kas kita – tradicinės transporto priemonės. Štai krėslai ant dramblių nuo senų laikų įrenginėjami taip, kad nereikėtų apžergti gyvūno, o galima būtų sėdėti šonu, normaliai suglaudus kojas.
Taigi, kaip jau galėjote nuspėti, nemenka užduotis – ir pirmą sykį dėvint sarį eiti lengvai, grakščiai, kaip dera dailiosios lyties atstovei, pasidabinusiai ją elegancijai įpareigojančiu drabužiu. Kai kūnas dar nepasirengęs virsti vaikščiojančiu kokonu ir visiškai nepratęs būti aptvarstytas keliais sluoksniais, daryti staigius judesius, atsisėsti ir juolab pritūpti baisu. Itin keblu oriai lipti laiptais. Galbūt panašiai jautėsi moteris, pirmą kartą įsispraudusi į kelnes arba mini sijoną.
Iš pradžių geriausia tipenti kojas labiau suglaudus. Žingsnis po žingsnio ir atsiranda daugiau pasitikėjimo savimi. Imi lyg ir plaukti. Dar truputį ir, rodos, tuoj pradėsi levituoti! Kartu su drąsa galiausiai aplanko stabilumo ir saugumo jausmas. Dar keletas sario vakarų, ir laisvės pojūtis visiškai grįžtų.
Po tokio išbandymo su dar didesne pagarba pradėjau stebėti gatvėje zujančias, skubančias, per balas šlepsinčias ir net sugebančias jas nerūpestingai peršokti praeives. Stipraus musoninio vėjo plaikstomi sariai taip dailiai apsiviję indes, jog išryškina vien gražiausias kūno vietas ir apvalumus.
Tiesą sakant, neteko matyti moters, – net kvailiojančios ir per fotosesiją besimaivančios europietės, – kuriai saris netiktų. Jis gali atrodyti pigiai, jis gali būti ne itin kokybiškas, bet pačios savininkės nė kiek nesumenkina ir nesuprastina – vien tik dovanoja lyg ir papildomo grožio, brandumo įspūdį.
O jei prašmatnų, itin brangų sarį dėvi aukštos kastos, išprususi indė, tai jau išvis neaišku, ar tas elegantiškas drabužis puošia moterį, ar jos kilmė ir išmintis padailina kūną ir prie jo idealiai prigludusį apsiaustą...
Apsiaustų jūra – didelė ir marga
Tik neįgudusiai akiai gali atrodyti, kad visi prasilenkiančių moterų sariai – vienodi, nebent skiriasi spalvos ir ornamentai. Yra daugybė šio vieno seniausių planetoje apdaro modelių ir jo dėvėjimo būdų. Užfiksuojama iki iki jo 20 drapiruotės variantų.
Sario spalvos liudija ne vien savininkės skonį, bet ir gilias tradicijas bei prietarus. Indijoje dauguma spalvų turi kitokią reikšmę nei pas mus. Hindės niekada juodai nevilkės per laidotuves ar gedulą. Baltą sarį dėvi našlės. Mėlyna spalva siejama su meile, bet daugiausia mėgstama bėdžių, todėl kilmingos, labiau pasiturinčios moterys jos vengia. Raudonas saris su paauksuotais kraštais – skirtas vestuvėms. Geltoną dažniausiai renkasi gimdyvės.
Bet tai tik bendriausios tendencijos. Kiekvieno milžiniško Pietų Azijos regiono krašto kultūra, net atskiri klanai, kilę iš istorinių dinastijų, į sarį įneša savų prasmių. Drabužius „nudažo“ ir religija. Antai hindžių apdarai paprastai būna ryškesni, margesni nei musulmonių. Konservatyviausios, nuolankiausios Alacho dukros sau leidžia vilkėti tik tamsius, blankesnius ilgus apsiaustus.
O štai Radžastane, kaip jau teko anksčiau pastebėti, visada, net ir be ypatingos progos kyla spalvų gaisras. Moterys, gyvenančios smėlingojoje valstijoje, dega sodria raudona, oranžine, tiršta geltona. Maža to, jos rankas, kojas apsikarsto daugybe grandinėlių ir apyrankių.
Ištekėjusios indės įsiveria į nosį auskarą, vadinamą „nath“. Puošmenas nosyje mėgsta ir paauglės. Vienos merginos, pametusios protėvių tradicijas, nathu puikuojasi dėl mados, kitos turbūt ir pačios nežino, kodėl joms pradūrė skylutę prie šnervės. Anot senųjų ajurvedos šaltinių, tai padeda išvengti skausmingų menstruacijų. Azijoje juk jokios grožio procedūros nebūna atliekamos tik dėl pramogos.
Skurdžiausiose Indijos valstijose ir apskritai gatvės gyvenime vyrauja pigi sintetika, na, dar medvilnė ir beverčiai papuošalai.
Bet patekę į maharadžų rūmus, oficialius priėmimus, vakarėlius su Bolivudo žvaigždėmis, pateksite į žėrintį vardinių, vienetinių, tiesiog prabangių sarių bei aukščiausios kokybės šilko pasaulį. Švelnias natūralaus pluošto medžiagas dizaineriai, garsūs mados namai paverčia meno kūriniais. Pavyzdžiui, kraštai apsiuvami paauksuotais siūlais, įtaisoma brangakmenių eilė, vos įmatomas taškelis ar mažytis išsiuvinėtas žiedelis tviska tauriuoju metalu.
Ieškoti sario kokiai nors progai – reiškia atsiduoti vietinio stiliaus etalonams ir etiketui. O jei iki tol neteko domėtis indų madomis, tai mėginimas išsirinkti tinkamą, kai prieš akis – šimtai skirtingų audinių rulonų, – tas pats, kas šieno kupetoje ieškoti adatos.
Svarbiausia – nepasiklysti šioje simboliais virtusių raštų ir spalvų audroje. Juolab, kad greta sario, yra dar daugybė kitų tradicinių aprėdų. Moterys mėgsta gagra (lehenga) čoli – tai sijono ir palaidinės derinys su skara. Populiarūs universalūs marškiniai kurta arba laisva palaidinė kamyzas, kuri, matyt, įkvėpė tunikų kūrėjus Vakaruose.
Prie kamyzo dėvimos plačios, ties kulnu siaurėjančios kelnės, vadinamos šalvarais („salwar“). Jų modelį taip pat nukniaukia orientalistinių idėjų ieškantys Europos dizaineriai.
Dar ir daugiau grožybių galima būtų vardyti. Nes jau apėmė azartas. Maždaug tokia priklausomybė dažną turistą užvaldo lankantis rytietiškame turguje, kai niekas nėra būtina, bet atsitraukti vis tiek sunku.
Ir išvis nesinori palikti vietinės minios. Į spindinčias žmonių akis ir plačias šypsenas, regis, pati saulė savo spindulius suleidusi. Jų veiduose ir drabužiuose surašyta šeimos ir visos Indijos istorija – tik reikia mokėti ją skaityti. Tai knyga visam gyvenimui. Tarsi painus maginio realizmo romanas, prie kurio reikia vis grįžti ir grįžti.
Daugiau informacijos apie keliones į Indiją galite skaityti kelionių organizatoriaus “Voyage-Voyage” svetainėje: https://www.voyage-voyage.lt/.
