Gelianti besibaigiančio rudens vėsa verčia ieškoti šilumos, be to, labai smalsu, kas yra jurtos viduje.
Vilnonės sienos ir lubos, medinės grindys ir visi šiuolaikiniai patogumai. Krosnis užgesusi, tačiau jurtoje šilta, jauku, kvepia malkomis ir ką tik užplikyta kava.
Antano žodžiais – tai tikra ligoninė, kurioje tvyro ypatingas mikroklimatas. Vasarą jurtoje vėsu, žiemą – šilta.
Kompaktiškas jurtas, kurias lengva susirinkti ir kaip klajokliui nuvažiuoti kitur gyventi, dažniausiai užsisako žmonės, kurie gyvena dėl savęs. Ne dėl didelio namo, ne dėl dvaro.
Savotišką jurtų verslą avių augintojas A.Poška sumanė tik todėl, kad neturėjo kur dėti vilnos.
Prieš kelerius metus jis per avariją patyrė sunkią galvos traumą, neteko vienos akies ir prarado vairuotojo darbą. Bandė užsidirbti statybose, bet prasidėjo krizė.
Antanas netrukus pardavė butą Klaipėdoje ir su visa šeima išsikraustė į uošviją – Judrėnų kaimą. Čia atkaklus žemaitis nusipirko seną fermą ir užveisė avių ūkį.
„Kirpom kirpom tas avis, prisikaupė kalnas vilnos, sumąsčiau, kad reikėtų ką nors su ja padaryti”, – „Lietuvos ryto” televizijai sakė A.Poška.
Ieškodamas, kur panaudoti susikaupusią vilną, Antanas internete prisiskaitė apie stebuklingas jos savybes. Esą natūrali vilna padeda išsigydyti daugelį ligų.
„Vilna bet kokias ligas gydo 10–20 kartų greičiau, – įsitikinęs avių augintojas. – Be to, miegodamas vilnoniuose pataluose žmogus ir jaučiasi daug geriau.”
Patikėjęs vilnos galiomis A.Poška pasisiuvo vilnonius patalus. Iš pradžių tik sau ir žmonai Andželai bei dviem sūnums ir dukrai.
„Mes jau keleri metai nei sergame, nei vaistų vartojame. Anksčiau ir nugarą paskaudėdavo, ir gripas užklupdavo, ir galvos skausmai.
Kartais nemiga kankindavo, o dabar tokias problemas užmiršome, net knarkti nustojome, – tikino Antanas. – Vienintelė problema – taip saldžiai miegi, kad visus darbus gali pramiegoti.”
Savo kailiu išbandęs avių vilną atkaklus žemaitis ėmė masiškai siūti ir pardavinėti vilnonius patalus.
Bet vis tiek vilnos kaupėsi tiek daug, kad nebuvo kur dėti, – pasirodo, visa Europa užversta vilna iš Naujosios Zelandijos bei Australijos ir lietuviškos niekam nereikia.
Tačiau juk neišmesi stebuklingo daikto. Mintis iš ūkyje sukauptos vilnos statyti namus Antanui šovė bėgant dešimtąjį maratono kilometrą. Tuomet jis dar nežinojo, kad jurtos statomos visame pasaulyje.
Pirmą jurtą Antanas pasistatė šalia savo namų Judrėnuose: „Pastačiau ant kalno, aprengiau raudonai, maniau, subėgs žmonės pažiūrėti.” Bet atvažiavo tik vienas ūkininkas su žmona, pasižiūrėjo ir nesusidomėjo įmantriu Antano statiniu.
Internete paskaitęs, kad jurtas Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Amerikoje žmonės perka kaimo turizmui, lietuvis nenuleido rankų.
Tobulino jurtų statybos technologiją, vežė jas į parodas, populiarino internete.
„Kai parodose prie manęs prieidavo kazachai ar mongolai, rusiškai šaukdavo: „Eto naše” (tai mūsų).
Bet kai parodydavau, kad mano jurtoje yra langai, sakydavo: „Eto litovskoje” (tai lietuviška)”, – įspūdžius iš parodų prisiminė A.Poška.
Per keletą metų jis išmoko statyti tvirtas ir jaukias jurtas su ventiliacija stogo angoje. Tiesa, lietuviška jurta skiriasi nuo mongoliškos.
Išorė dengta neperšlampamu brezentu, su langais ir medinėmis grindimis.
„Lietuvos ryto” televizijos aplankytos jurtos plotas – kaip nedidelio dviejų kambarių buto – maždaug 40 kvadratinių metrų.
Egzotiškoje erdvėje – du dideli langai. Viduje šviesu, o kai sutemsta, galima pasišviesti vienintele žvake. Sienos neturi kampų.
Jurtoje telpa patys būtiniausi baldai ir daiktai – dvigulė lova, spinta, stalas ir pora krėslų. Šilumą skleidžia krosnelė. Čia yra visi patogumai – dušas ir tualetas.
Kiek kainuotų įsigyti tokią jurtą?
„Tokio dydžio, visiškai įrengta – apie 40 tūkstančių litų, bet jeigu žmonės daug ką patys pasidaro, tai pigiau atsieitų”, – išpyškino jurtų kūrėjas.
Sudėtingiausią dalį – karkasą ir vilnos sienas Antanas pastato maždaug už 20 tūkst. litų.
Visa kita – pagal pageidavimus, fantaziją ir kišenės storį.
A.Poškos apskaičiavimu, žieminei jurtai reikia daugiau nei 100 kvadratinių metrų veltinio. Jurtai nereikia vidaus apdailos.
Karkasui naudojama eglių mediena. Lietuviška jurta neturi specifinio avių vilnos kvapo. Panaikinti jį buvo sunkiausia.
Tai padaryti jam pavyko nenaudojant jokių chemikalų. Bet technologijos jurtų statytojas neišduoda.
„Į parodas atvykę kazachai ir mongolai niekaip nesupranta, kodėl mano jurtoje nesmirdi avimis. Pajuokauju, kad mūsų avys apskritai nesmirdi”, – šmaikštavo A.Poška.
Jo rankomis pastatytų jurtų Lietuvoje yra jau 15. Jas perka kaimo turizmo sodybų šeimininkai, vaikų ugdymo ir reabilitacijos centrai, apsigyventi jurtose pamažu ryžtasi ir pavieniai ekologiško gyvenimo šalininkai.
Žmogus, gyvendamas jurtoje ir gulėdamas ant vilnonės paklodės, gali išsigydyti net vėžį. Tokiu A.Poškos teiginiu sunku patikėti.
Tačiau svarbiausia, kad per avariją patirtos traumos į gera pakeitė gyvybingo žemaičio likimą. Pasinėręs į vilnonį verslą jis visiškai atsisakė alkoholio, atsikratė antsvorio ir depresijos, su sūnumis pradėjo bėgioti maratoną.
Ištobulinęs vilnos apdirbimo technologiją A.Poška ketina netrukus sukelti vilnonę revoliuciją. Žemaičio planas – pritaikyti lietuvišką vilną medicinoje, drabužių ir net higienos priemonių pramonėje.
„Čia kaip su Amerikos kosmine programa – atrodo tolima ir nepasiekiama. Bet kurdamas jurtą taip ištobulinau technologijas, kad dabar sulaukiu pasiūlymų iš lietuviškos vilnos gaminti ir sauskelnes, ir drabužius”, – džiaugėsi likimo vadžias į rankas suėmęs avių augintojas iš Žemaitijos.
„Lietuvos ryto” televizijos laidą „Gyvenimo būdas” žiūrėkite pirmadieniais 18 val. 45 min.
