Ausų, nosies ir gerklės ligų gydytojas Frankas Reintje (43 m.) iš Braunšveigo (Vokietija) viena gražiausių savo gyvenimo dienų laiko praėjusių metų balandžio 6-ąją.
Tądien jis stovėjo prie starto linijos Maroke, Sacharos dykumoje. Vilkėjo šortus ir sportinius marškinėlius, galvą nuo kaitrios saulės slėpė po kepuraite, akis – po tamsiais akiniais.
Ant nugaros pūpsojo oranžinės spalvos kuprinė. Joje buvo pirmosios pagalbos priemonės nuo gyvatės įkandimo, miegmaišis ir instrumentas garso signalui perduoti.
Prieš leisdamasis į vieną ekstremaliausių pasaulyje maratonų, kurio ilgis – 250 kilometrų, F.Reintje pasvėrė savo kuprinę, nukirpo visas nereikalingas etiketes ir detales, kad būtų kuo mažiau nereikalingo svorio. Nepaisant to, tos dienos rytą jam skaudėjo kojas, oda buvo įdegusi, o nugara nutrinta iki kraujo.
F.Reintje savo atostogas paaukojo tam, kad įveiktų kalnuotas lygumas, išdžiūvusias upių vagas, smėlio kopas. Tą rytą jo laukė ketvirtasis maratono etapas – 82 kilometrai. Dieną kartkartėmis temperatūra siekė 52 laipsnius karščio, naktimis – vos 10 laipsnių mažiau.
Į šį etapą stojęs vyriškis turėjo tik 13,5 litro vandens ir galėjo suvartoti 4000 kilokalorijų. Iš maratoną pradėjusių 844 dalyvių tą rytą nebeliko penkiolikos.
F.Reintje prie starto linijos jautėsi pakylėtas. „Adrenalinas tiesiog kunkuliuoja, nes nežinai, kas tavęs laukia, ar pasieksi tikslą, nes galbūt pasiklysi per smėlio audrą”, – sakė vokietis.
Kai po 13 valandų, 50 minučių ir 32 sekundžių gydytojas iš Braunšveigo pasiekė tikslą, jis didžiavosi savimi, nes įveikė iššūkį. Dabar jis iškels kojas aukštai, valgys, miegos, o paskui – penktasis maratono etapas.
Ekstremalias sporto šakas dabar renkasi ne tik sportininkai, bet ir advokatai, gamyklų, įmonių mechanikai ar optikos specialistai.
Moterys ir vyrai, seni ir jauni pradeda šokinėti parašiutais nuo dangoraižių, bokštų ir stačių sienų, kopia į užšalusius vandens krioklius, aukščiausius kalnus – kai kurie su deguonies kaukėmis ar be jų. Ekstremalus sportas tapo masinis.
„Tai pirmiausia individualumo išraiška. Dabar žmogui nebepakanka pradėti vaiką, pastatyti namą, pasodinti medį. Akivaizdu, kad šiuolaikiniam žmogui vertybe tampa iššūkiai – kai jis vienas burlaiviu apiplaukia pasaulį ar įkopia į Everestą”, – sako Darmštato (Vokietija) technikos universiteto sporto sociologas Karlas Heinrichas Bette.
Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas paklūsta tam tikriems ritualams ir taisyklėms: kas rytą jis eina į darbą, mokesčių inspekcijai privalo pateikti mokesčių deklaraciją ar atlikti automobilio techninę apžiūrą.
Jis turi sveikatos draudimą, apsidraudžia nuo nelaimingų atsitikimų, gauna socialines išmokas, jei tampa bedarbiu, ar senatvės pensiją.
O nuotykiai yra tai, kas priverčia jaudintis, sparčiau plakti širdį. Nuo rutinos, įprastų elgesio normų, nuobodulio žmogus bėga į pavojų ir nuotykių kupiną kalnų, jūrų ir dykumų pasaulį.
„Ekstremalių pojūčių trokšta tie, kuriems gyvenime trūksta veiksmo, kurie nenori, kad apie juos būtų šokinėjama ir jais rūpinamasi. Jie nori nuotykių, adrenalino proveržio, o ne mėgautis pensininko gyvenimu”, – teigia K.H.Bette.
Amerikiečių psichologas Marvinas Zuckermanas tokius žmones vadina pojūčių medžiotojais.
Šiuos žmones jis padalijo į keturias grupes. Smalsieji keliauja po pasaulį ir domisi svetimomis kultūromis.
Norintys atsipalaiduoti ieško greito sekso arba eksperimentuoja su narkotikais.
Asmenys, turintys neramią sielą, ieško vis naujos veiklos – kasdienis darbas jiems yra nuobodulį kelianti kančia. Nutrūktgalviai rizikuoja gyvybe, pavyzdžiui, šokinėdami parašiutu ar kopdami į kalnus.
Ekstremalaus sporto mėgėjai priklauso tam tipui žmonių, kurie yra pasirengę prisiimti atsakomybę. Jie gyvi jaučiasi tik tuomet, kai baimė persmelkia kūną: kopiantys į kalnus gali žūti nuo riedančio akmens smūgio į galvą, bandantys įveikti bangas – nuskęsti, šokantys parašiutu – užsimušti.
Ramybės jiems neduoda panašios idėjos kaip ir verslininkams: jie nori būti pirmi arba geriausi, jie žaidžia su savo likimu, sąmoningai renkasi galimybę, kad gali ir nepasisekti.
Štai neseniai žuvo aštuoni alpinistai – prie Himalajų Manaslu viršukalnės juos užgriuvo lavina.
Šiemet jau žuvo 14 žmonių, šokinėjusių iš didelio aukščio, paskutinis – rugsėjo 10-ąją Pietų Tirolyje.
Jis šoko nuo 1100 metrų aukščio kalnų keteros ir atsitrenkė į uolas nespėjęs išskleisti parašiuto.
Žmogaus troškimas pajusti aštresnį gyvenimo skonį vis didėja. Vis svarbesnis tampa ne tik sėkmės siekis, savojo „aš” atskleidimas, gebėjimas konkuruoti, bet ir kūno rengyba, ištvermė.
„Savimi patenkinti, viskuo aprūpinti piliečiai staiga pradėjo lankyti aerobikos treniruotes, bėgioti ristele ar bandyti ištvermę per maratonus, susidomėjo triatlonu”, – sako sociologas K.H.Bette.
Maroko maratonas gydytojui F.Reintje – tik vienas iš daugelio. Jis dalyvavo tradiciniame Berlyno maratone, vėliau Vokietijoje įveikė ilgesnį – 51 kilometro nuotolį, dalyvavo 56 kilometrų bėgime Keiptaune (Pietų Afrikos Respublika).
Po to – 100 kilometrų Bylyje (Šveicarija), parą trukęs bėgimas Volfenbiutelyje (Vokietija), 250 kilometrų bėgimas Atakamos (Čilė) dykumoje. Beje, startas buvo duotas 3 tūkst. metrų aukštyje.
„Įgyju vis daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Gyvenimą lemia savos vertės pajautimas”, – sako F.Reintje.
Tokie žmonės kaip jis nuolat ieško svaiginamų nuotykių.
„Tai vadinu važinėjimusi amerikietiškaisiais kalneliais. Primityvi baimės sistema sako, kad kitame posūkyje išlėksiu, bet kai nieko neįvyksta, kūną užlieja laimės hormonai”, – sako Getingeno universiteto psichiatras Borwinas Bandelowas.
Tuomet kūne išsiskiria endorfinai – organizmo gaminami narkotikai ir žmogų užlieja euforija. Endorfinai veikia kaip morfijus – numalšina skausmą, atpalaiduoja, palengvina rūpesčius, kurių patys sau prisikuria sportininkai.
Prieš šuolį su lynu iš 800 metrų aukščio pliūpteli adrenalinas, pakyla kraujospūdis, sužadinami energijos ištekliai. Po šuolio dopaminas užlieja kūną, žmogų užplūsta laimė ir džiaugsmas.
Ribų nepaisantys žmonės pasiekia būseną, kurią psichologai vadina baimės geismu ir kuri gali virsti liguistu potraukiu: šią būseną žmogus nori pajusti ir vėl.
Ekstremalių pojūčių mėgėjai turi polinkį įamžinti savo didvyriškus poelgius ir stengiasi apie tai pranešti kaip galima daugiau žmonių: jie rašo tinklaraščius, įkelia nuotraukas ir vaizdo siužetus į internetą.
Prieš porą metų internete atsirado naujas herojus – australas Toby Benhamas–Lucky Chance (išvertus iš anglų k. – laimingas šansas). Vaizdo juosta „The Death Swing” išgarsino 28-erių australą, atlikusį pavojingą triuką Australijos Mėlynuosiuose kalnuose.
Jaunas vyras stovi ant stačios uolos, ant nugaros – parašiutas, rankose – 35 metrų ilgio alpinisto lynas, tvirtai pririštas prie priešais esančios uolos.
Australas šoka nuo uolos, krinta, kurį laiką sklendžia ore, tada paleidžia lyną ir tris kartus apsiverčia ore, dar sukdamasis išskleidžia parašiutą ir ramiai nusileidžia žemyn.
Tai panašu į stebuklą, bet ekstremalas ant žemės nusileidžia nepatyręs nė vieno įbrėžimo.
Yra ir kitų šio nutrūktgalvio nuotykių įrodymų vaizdo juostų: Toby lipa aukštyn namų sienomis ir tiltais, vaikšto įtemptu lynu, ištiestu tarp dviejų tarpeklių, atsistoja ant rankų prie uolos krašto ar 70 kilometrų per valandą greičiu banglente leidžiasi nuo šlaito.
Dar būdamas vaikas jis karstėsi medžiais savo tėvų sode, vėliau – ant kaimynų namų stogų.
Būdamas penkiolikos metė mokyklą, dirbo langų valytoju, o šiuo metu jo darbo vieta – alpinistų salė.
Ekstremalas australas nesilaiko jokių taisyklių ir dėl to būtų tobulas žmogus gėrimo „Red Bull” gamintojui, kuris kasmet pusę milijardo eurų išleidžia sporto vadybai ir remia 500 po visą pasaulį išsibarsčiusių sportininkų – ekstremalaus sporto atstovų.
„Red Bull” buvo spalio 8-ąją vykusio legendinio austrų ekstremalo Felixo Baumgartnerio (43 m.) šuolio iš visatos rėmėjas.
Tokie žmonės ieško vis naujų iššūkių, naujų tikslų. Gydytojas F.Reintje dar nežino, kokiame bėgime dalyvaus kitais metais. Jį domina „La Ultra” Indijoje, bet dar labiau jis trokšta „Grand Raid” Reunjone (Indijos vandenyno sala).
Šis bėgimas vadinamas „Bepročių įstrižaine”: tai 170 kilometrų etapas skersai išilgai salos, per tris klimato juostas.
Lucky Chance pseudonimu pasivadinęs australas neturi jokių planų. Prieš metus jis vos nežuvo, kai netoli Šamoni (Prancūzija) šokdamas lynu nuo uolos trenkėsi į granito akmenį.
Šešias savaites australas gulėjo ištiktas komos – lūžo žandikaulis, dubuo, buvo sukrėstos smegenys.
Nelaimingo atsitikimo pasekmes jis vis dar jaučia. Neseniai Toby išsinarino kelio sąnarį, nes kojų raumenys dar silpni, kaulai taip pat nėra pakankamai tvirti. Negana to, australą kamuoja atminties sutrikimai. Jis – tikras paliegėlis.
Kaip dabar jis vertina savo beprotiškus žygius?
„Buvo verta”, – sako australas.
