Atskridus į Fidžį Nijolė pasijuto lyg kitame pasaulyje. Čia, kaip ji pati sako, prasidėjo tikras „Fiji time“. Atokiose Ramiojo vandenyno salose juos pasitiko gyvybės pilnas gyvenimas, o kartu su juo – prarastas laiko pojūtis, nesibaigiančios linksmybės bei nuo ausies iki ausies išsišiepusių žmonių šypsenos.
Vienintelis nerimą kėlęs dalykas buvo tai, kad nebuvo jokio telefoninio ryšio. „Nežinau, turėčiau padėkoti ar pasipiktinti bene didžiausiu ryšio operatoriumi Lietuvoje, tačiau atostogos Fidžyje mane visais įmanomais būdais izoliavo nuo likusios pasaulio dalies. Gal ir smagu atitrūkti, tačiau visą tą laiką neapleido mintys galvojant apie Lietuvoje likusius artimuosius ir namus gimtinėje“, – pasakojo ji.
Fidžyje, priešingai nei N. Zelandijoje, daug purvo, šiukšlių ir netvarkos. Žmonės ten nesureikšmina buities, gyvena šia diena, jiems nesvarbu, kaip jie atrodo. Nepaisant vargingo krašto kultūros, Nijolę maloniai nustebino žmonių optimizmas: „Visi malonūs, linksmi, vos pasitaikius progai ima šokti ir dainuoti. Kartais atrodė, kad ten dingsta rūpesčiai ir sustoja laikas.“
Linksmybėmis alsuojanti šalis
Fidžyje visi dainuoja. Nesvarbu, turi balsą, ar ne – dainos ten skamba dieną naktį. Pademonstruoti savo balso galimybes buvo priversta ir Nijolė. Ten priimtina, kad visi svetimšaliai taip pat turi įsitraukti į vietinių kuriamą programą. „Po to, kai padainavau sulaukiau gausių aplodismentų, vietiniai prašė neišvažiuoti ir pasilikti saloje. Tikino mane, kad jiems labai trūksta moterų balsų“, – juokėsi Nijolė.
Fidžis kartais vadinamas linksmiausia pasaulio valstybe. Nenuostabu, kad šalyje, kurioje alkoholiui sakoma „ne“, žmonės randa kitų svaiginimosi būdų. Kaava – legalizuotas narkotinis gėrimas, kurį vietiniai gyventojai geria visur: namuose, gatvėje, žvejyboje. Pagundai paragauti tradicinio gyventojų gėrimo neatsispyrė ir Nijolė su Pauliumi. „Išgėrėme su Pauliumi po kaušą ir taip sutraukė liežuvį! Jausmas toks, kaip pas odontologą prieš danties traukimą“, – juokėsi ji.
Prisiminusi pirmus įspūdžius ji patikino, kad jiedu taip ir liko nesupratę, kur čia tas malonumas. Tačiau vietinių gyventojų pasakojimu, išgėrus antrą ir trečią tampa be galo linksma, o po ketvirto ir daugiau – suima miegas.
Mėsa – tik išrinktiesiems
Kalbėdama apie Fidžiui būdingą virtuvę Nijolė prisiminė, kaip jiems vietiniai gyventojai su didžiule pagarba ant stalo patiekdavo vištienos arba jautienos. Taip jie maitinosi kelias dienas, kol sykį pamatė vandens telkinio link keliaujančius vietinius gyventojus. Kaip pasakojo pašnekovė, jie buvo apsiginklavę kažkokiais kardais, turėjo prožektorius. „Paklausėme, kur jie eina, o jie atsakė, kad štai, palijo, ir ant akmenų dabar labai daug austrių – teks jas nulupinėti. O šviesa jiems reikalinga neriant medžioti aštuonkojų. Pirma mintis, kuri mums kilo – kodėl jie prabangiai valgo austres, o mes – vištieną?“ – juokėsi Nijolė.
Vėliau ji suprato, kad vietiniai gyventojai turistams siūlo valgyti tai, ką patys labiausiai vertina – mėsą. Žuvis ir jūros gėrybės Fidžyje – įprastas ir kiekvienam prieinamas maistas. Galbūt todėl vėliau lietuviai nusprendė naudoti kitą taktiką: patys susižvejodavo laimikį ir prašydavo vietinių jį paruošti. Ne paslaptis, kad pora itin mėgsta žvejoti, todėl užmesti meškerę Pietryčių Azijoje jiems buvo ne tik pramoga, bet ir didžiausias malonumas.
Aprangos kodas
Fidžyje vyrai dažniausiai nešioja ne kelnes, o sijonus – tokios tradicijos. Sijonas taip pat yra neatsiejamas drabužis keliaujantiems į maldos namus. Dar seniau Karibuose viešėjusi Nijolė sužinojo, kad ten į bažnyčią eidamos moterys būtinai pasipuošia dailiu galvos apdangalu. Prisiminusi šią tradiciją ji specialiai kelionei į Fidžį įsigijo dvi skrybėles, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, šioje šalyje simbolizuoja visai ką kita ir yra traktuojamos kaip priešiškumo ženklas.
„Šalyje yra vietų, kur moterims privalu vilkėti suknelę. Prisipažinsiu, jos į lagaminą nebuvau įsidėjusi, todėl buvo proga šį rūbą nusipirkti ten. Pagalvojau, kad trenktis tokį atstumą ir leisti sau neaplankyti įdomių vietų vien todėl, kad neturiu suknelės, būtų per didelė nuodėmė“, – juokėsi ji.
Akistata su rykliu
Egzotiškuose kraštuose poilsiavusi pora nusprendė šiek laiko skirti ir nardymui. Nebe pirmą kartą po vandeniu neriantys keliautojai jautėsi kaip niekad gerai, tačiau dar prieš apsirengdama specialų kostiumą Nijolė garsiai pasvarstė apie tai, kaip reiktų elgtis, jei prieš nosį pasisveikinti išlįstų tikrų tikriausias ryklys. „Paulius iš manęs juokėsi. Sako, išlik rami, pavirsk į uolą – kai nejudi, jis nepuola“, – dramatiškų įvykių pradžią prisiminė aktorė.
Kol Paulius nardė šalia kranto, ji nusprendė plačiuosius vandenis patyrinėti nuodugniau – prisitvirtinusi plaukmenis ji gerokai atitolo nuo kranto. „Aplink mane plaukiojo įspūdingo grožio žuvys, norėjau jomis grožėtis dar ir dar. Tačiau staiga pamačiau iš už koralo atplaukiantį ryklį. Nemoku papasakoti, kaip išsigandau ir kokiu kulkos greičiu dūmiau į krantą. Ir pabandyk tu pavirsti į uolą! Nėra galimybių“, – emocijomis dalijosi ji.
Plaukdama į krantą Nijolė visu balsu rėkė: „Pauliau, šarkas šarkas! (angl. „shark“ – ryklys)“. O šis – nieko: pakelė galvą, apsidairė ir nardė toliau. Ryklys buvo nedidelis, maždaug metro ilgio, viskas baigėsi laimingai, ji paspruko.
Komišku tapo aktorės pasakojimas apie vyro reakciją į jos šauksmą. Išgirdęs šaukiant „šarkas“ (taip ryklius čia vadina ir visi vietiniai gyventojai), jis neva pagalvojo, kad krante Nijolė pamatė šarką (paukštį. - Red.) ir skubėjo į krantą jos nufotografuoti.
Tokia akistata aktorei kaip reikiant įvarė baimės. Įspūdį sustiprino ir prisiminimas apie prieš pusantrų metų Egipte matytą atvejį, kai ryklys suėdė paplūdimyje besimaudantį žmogų. „Žinoti apie tykantį pavojų yra viena, tačiau su juo susidurti... Nekam nelinkėčiau“, – atsiduso ji.
Vėliau vietiniai gyventojai ramino lietuvę, kad greta jos plaukęs ryklys – viso labo nepavojingas jauniklis, kurių salos krantuose plaukioja ne vienas. „Norėdami, kad susidraugaučiau su savo baime, jie vieną jų sugavo ir privertė mane paglostyti, jog įsitikinčiau, kad jis – nepavojingas“, – sakė ji.
Ne veltui sakoma, kad prieš vykstant į tokius tolimus kraštus kiekvienam reiktų pasitikrinti sveikatą bei įvertinti savo fizines galimybes. Kelionė iki Fidžio truko kone tris paras. Vien skrydžiai sudarė 35 valandas, ką jau kalbėti apie keturių lėktuvų pakeitimą ir varginantį skrydžių laukimą.
„Lėktuve vienam keleiviui pasidarė bloga, stiuardesės keletą kartų paklausė, ar tarp skrendančių yra medikų, kad galėtų jam pagelbėti. Ryžtis tokiai kelionei gali ne kiekvienas. Pasitaiko, kad dėl nuovargio ir silpna darosi, ir širdis sušlubuoja“, – pasakojo aktorė.
