Jei Džaipuras – rausvasis arba rožinis miestas, tai Udaipuras galėtų būti tituluojamas balsvuoju. Baltumo įspūdį jame dovanoja ežerų pakrantes aplipę šviesūs radžputų rūmai ir, palyginti su jau aplankytais miestais, rūpestingai palaikoma tvarka bei švara viešojoje erdvėje.
Atskiras gyvenimas – salelėse
Udaipuro istorija pradedama pasakoti nuo XVI a., kai miestas tapo Mevaro (Mewar) karalystės, tiksliau, provincijos sostine. Ją valdė radžputų klanų Sisodijos dinastija, kuri nesikuklindama save kildino iš sudievinto epų herojaus – Ramos, septintosios Višnaus inkarnacijos.
Mevaras tapo Radžastano dalimi Indijai atgavus nepriklausomybę. Nepaisant XX a. smukusios kilmingų karių bei maharadžų įtakos, jų istorija liko pagrindine arterija, kuria teka turistus ir pačius indus traukiantis miesto peizažas.
Tiesa, patys indai pripažįsta, kad valdžiai nepavyksta sukontroliuoti statybų ir miesto plėtros paramos taip, kad jame pastatai ir gatvelės liktų užsikonservavusios kilmingųjų klestėjimo amžiuose. Tačiau turtingą Indijos praeitį reprezentuojanti likusi senoji architektūra gyvuoja visu pajėgumu.
Tik truputį daugiau gyventojų nei Vilniuje turinčiame mieste telkšo du dirbtiniai ežerai (dar keli tyvuliuoja arti Udaipuro). Jie iškasti praktinę grožio paskirtį vertinusių vietos valdovų iniciatyva.
Ežerų krantus supa parkai, buvusios kilmingųjų nuolatinės ir vasaros rezidencijos, kurių dalis šiandien atgijusi muziejų pavidalu, o dalis paklūsta naujausiai Radžastano maharadžų ir valstybės išmonei – paversta prabangiais paveldo tipo viešbučiais.
Pats garsiausias – „Lake Palace“, įkurtas miesto viduryje kaip širdis tvinksinčio Pičolos (Pichola) ežero saloje. Po pasaulį Holivudo ir Jungtinės karalystės garsenybes besivaikantys paparaciai žino, kad jei išlepusios įžymybės planuoja aplankyti Udaipurą ir čia pernakvoti ar prašmatniai papietauti, tai verta jų tykoti kur nors prie viešbučio ant vandens. Tyrinėti jį iš tolo – taip pat patogu, nes yra matomas iš skirtingų kranto pusių ir pagrindinių miesto rūmų.
Tačiau komercija karališkąja romantika netrukdo išlaikyti tradicijų. Pičola, kaip svarbiausiems Indijos miestų ir kaimų vandens telkiniams būdinga, turi ghatų – vietų, skirtų ritualiniams apsiplovimams.
O Fatehsagaro (Fatehsagar) ežeras liudija ne tik istoriją, sumišusią su polinkiu į architektūros elegeanciją ir estetiką. Vienoje iš salų dėl tinkamų klimatinių sąlygų ir geografinės padėties įrengta saulės observatorija.
Dar daugiau Udaipuro ežerų staigmenų atsiveria irstantis valtimi. Tačiau dėl to šį miestą skubėti vadinti Rytų Venecija nėra visiškai nuoširdu, tuo labiau originalu. Vien kiek Kinija turi žymiai senesnių ir naujų, tik XXI a. atsiradusių Azijos Venecijų su išraustais kanalais!
Tarp kitko, vos atsidūrus Udaipure ir iki šiol, kai likę įspūdžiai, nepaleidžia asociacijos su tapybiškais Kinijos miesto Hangdžou vaizdais. Tai man viena artimiausių ir pati charizmatiškiausia Tolimųjų Rytų vietovė. Hangdžou tiek buvau susižavėjusi, kad jį ir jo pasididžiavimą – irgi centre telkšantį Vakarų ežerą (Xihu), apsuptą jaukių pavėsinių, kalvų ir budistinių šventovių, su meile aprašiau knygoje.
Į kitą knygą kada nors nukeliaus ir Udaipuras, kaip jausmo, aplankančio prisiminus Hangdžou, kopija. Kad ir koks tai apibendrinantis skirtingų miestų palyginimas, iš tiesų tai vienas iš daugybės pavyzdžių, jog panaši urbanistikos ir gamtos darnos pajauta gali būti būdinga ir visiškai skirtingo charakterio, net ne tos pačios religijos ir kultūros tautoms.
Intelektas, pinigai ir dievai – greta
Grįžtant į Udaipurą, verta paminėti, jog mieste išgaunami mineralai ir marmuras. Dar galima būtų vardyti kitas ūkio sritis, kurios prisideda prie regiono gerovės. Tačiau svarbiausia, jog ežerais ir proziškais saulėtekiais garsėjančiame mieste šiandien telkiasi jauni Indijos proto ir verslo talentai.
Tarp čia įkurtų aukštojo mokslo įstaigų – ir IIM. Tai gerą vardą pelniusių verslo vadybos institutų grupei priklausantis studijų centras, Udaipure atidarytas tik praeitais metais.
Labiau pasiturintys vietiniai, susitaikę ir prisitaikę prie Udaipuro madų, pasirengę investuoti į atžalų ateitį ir karjerą. Vietiniai tikina, kad čia privatus išsilavinimas vidutiniškai dešimt kartų brangesnis nei kitur Indijoje. Ežerų mieste veikia žymiai daugiau privačių anglakalbių mokyklų.
Visiškai nenuostabu, kad didelį intelektinį užtaisą turinti tauta itin veržli ir žingeidi. Juk jau Indo civilizacijos laikais kūrėsi pirmieji arba vieni pirmųjų universitetų pasaulyje. Be to, Pietų Azijos gyventojų protėviai, plėtoję skirtingos krypties filosofijos mokyklas bei plėtę visatos pažinimo ribas, pasauliui davė astrologijos, astronomijos, logikos ir matematikos žinias bei daugybę atradimų.
Šiandien iš aukštų kastų kilę indų studentai, patekę į prestižinius pasaulio universitetus krimsti tiksliųjų ir technologijų mokslų, smarkiai lenkia bendraamžius. Susidūrę su gabiais, išprususiais indų jaunuoliais europiečiai juokauja, kad tai vaikščiojantys kalkuliatoriai, tik sugeba suskaičiuoti dar greičiau nei kompiuteriai.
Tačiau po Indiją keliaujantys turistai daugiausia mato ne užprogramuotus intelektualus ir šviesuolius, o daugiau prasčiokų valdomą gatvės gyvenimą. Bet Udaipure net jis, regis, švaresnis, skaidresnis.
Dar viena maloni sakralumo ženklų ieškantiems keliautojams žinia: net ir į šiuolaikines ambicijas panirusiame, vakarietiškas madas sekančiame mieste, kur kavinėse ir net viešbučiuose padaro gardžios maltų pupelių kavos, – o Indijoje tai retenybė – yra vietos šventybėms. Apskritai Azija tuo ir žavi, kad, nepaisant kasdienybės skaitmenizacijos ir globalėjančios aplinkos, dievai ir mitai dar neprigeso.
Štai XVII a. kūrinijos palaikytojui ir sergėtojui Višnu statyta Džagdiš (Jagdish) šventykla, didžiausia ir gyvybingiausia Udaipure, tiesiog apgulta. O tą dieną, kai atėjome į ją pasigrožėti Indijos šiaurės architektūrai būdingu dekoru, vyko pūdža: žmonės giedojo ir aukojo. Sudavė hindiškos energijos gūsis.
Tad paliekant ežerų miestą, nebereikėjo įrodymų, kuo jis toks magnetizuojantis. Nebekyla ir papildomų klausimų, kodėl užsienio kino filmų kūrėjai nusižiūri Udaipurą. „James Bond. Octopussy“ kūrėjai jį įamžino dar devintojo dešimtmečio pradžioje. Žinoma, ir Bolivudui tai svarbus horizontas filmavimams.
Bet indų kinas vertas atskiros temos. Daugiau dėmesio jam – kelionės po Indiją pabaigoje.
Daugiau informacijos apie keliones į Indiją galite skaityti kelionių organizatoriaus “Voyage-Voyage” svetainėje: https://www.voyage-voyage.lt/.
