Akimirksniu susidraugavome ir linksmai leisdavome vakarus, vasarnamio balkone klausydamiesi Marko, o pagal pasą – Romualdo Paulaičio nuotykių.
Vos susipažinę sužinojome, kad dieną prieš tai jam teko grėbliu užmušti kobrą, kuri įslinko į greta esantį namelį ir stipriai išgąsdino kaimynę.
Nepraėjus nė penkioms minutėms po šio pasakojimo Markas pareiškė ilgai neplanuojąs būti šioje saloje – čia jam trūksta nuotykių!
Romualdas gimė 1946 metais Vokietijoje per karą iš Lietuvos pasitraukusių Paulaičių šeimoje. Pasiekusi JAV šeima įsikūrė Filadelfijoje.
Romualdo vaikystė nesiskiria nuo kitų to laikotarpio emigrantų – namie buvo kalbama lietuviškai, šeštadieniais su jaunesne seserimi Elyte jis lankė lietuvišką mokyklą, sekmadieniais visa šeima traukdavo į lietuvių bažnyčią.
Dabar vyras šypsodamasis prisimena: „Patarnavau bažnyčioje, bet neilgai. Atsimenu, po vienų mišių pastebėjau labai gražią gėlių puokštę ant altoriaus ir pamaniau, kad ji patiktų mano mamai. Kai kitą dieną paklaustas, kur dingo gėlės, prisipažinau, kunigas pasakė, kad tai – tas pat, kas vogti iš Dievo. Daugiau patarnauti nebuvau kviečiamas.”
Taip ir bėgo nuotykių kupina vaikystė, kol atėjo šaukimas į kariuomenę, tiksliau sakant – į Vietnamą, su kuriuo tuomet kariavo JAV.
Eidamas Filadelfijos gatve Romualdas pamatė plakatą, kuriame buvo pavaizduotas parašiutininkas, ir prisiminė vaikystėje matytus filmus – parašiutininkai buvo patys didžiausi didvyriai.
Jis nutarė užsukti į įstaigą, verbuojančią į kariuomenę, ir užsirašyti savanoriu parašiutininku – juk vis tiek jau atėjo laiškas, raginantis po 30 dienų prisistatyti į karinį punktą.
Romualdas tarnavo trejus metus, tačiau parašiutu šoko tik 21 kartą – pats panoro tapti paramediku.
Beje, tuomet dar nežinojo, kad Vietname būtent paramedikų gyvenimo trukmė – trumpiausia.
Romualdo ir dar dviejų karių vardų seržantas neištardavo – visą trijulę vadindavo Alfabetu. Grupelė dažniausiai likdavo paskutinė skirstant darbus, tad jiems atitekdavo patys nemaloniausi darbai.
Pritrūkęs kantrybės Romualdas sykį paklausė, ar seržantas negalėtų jo vadinti Marku? Taip ir atsirado Markas Paulaitis. O kodėl būtent Markas? Atsakymas paprastas: „Tuomet skaičiau knygą apie Marką Aurelijų.”
Vietname Markas tarnavo šešis mėnesius – tai maksimalus laikas fronte. Lietuvis buvo sužeistas ir tarnybą baigė JAV.
Grįžęs iš armijos jau po poros dienų su draugu išvažiavo į Kaliforniją. Tarnybą baigusiems vyrams valdžia šešis mėnesius mokėdavo pašalpą, taigi tai buvo tiesiog puiki proga pakeliauti ir pasidžiaugti gyvenimu.
Buvo pats hipių judėjimo įkarštis, vos prieš mėnesį įvykęs garsusis Vudstoko festivalis.
Markas pasakoja stengęsis rengtis kuo keisčiau ir įdomiau – jam norėjosi pajusti laisvę po kariuomenės. Kadangi karo veteranams studijas apmokėdavo valdžia, San Fransisko koledže Markas baigė dailės mokslus.
Šiuos laikus jis prisimena paslaptingai šypsodamasis – juk tai buvęs gėlių vaikų pasaulis.
Pavyzdžiui, sykį koledže užtiko skelbimą, kviečiantį savanorius dalyvauti kanapių poveikio tyrimuose. Eksperimento dalyviai gaudavo cigarečių su kanapėmis, o parūkę turėdavo atsakyti į įvairius klausimus arba būdavo stebimi, kai žiūrėdavo televizorių ar klausydavosi muzikos.
Laboratorijoje buvo ir antras aukštas, kuriame tyrimo dalyviai bandė marihuanos poveikį – užsidėję dujokaukes kvėpavo jų garais, bet Markui tai atrodė pernelyg ekstremalu.
Dailininku jis taip ir netapo, bet pasijuto tikru menininku, kai pas vieną jo draugą apsilankė vyrukai atsiimti skolos. Negavę pinigų jie nutarė pasiimti ką nors vertingo, todėl paėmė Marko nutapytą paveikslą.
„Sužinojęs apie tai, labai savimi didžiavausi”, – šyptelėjo lietuvis.
Markas visada troško keliauti. Kartą jį užbūrė „National Geographic” laida apie Taičio perlus. Tiksliau, graži mergina, už ausies užsikišusi raudoną gėlę. Markas nutarė pasiekti Taitį ir susirasti tą merginą.
Paprasčiau pasakyti negu padaryti, bet Markas šio sau duoto pažado nepamiršo – mažais žingsneliais ėjo tikslo link.
Susirado darbą laivų remonto įmonėje, tada išmoko buriuoti. Praėjus beveik metams nuo tada, kai jį pakerėjo gražuolės akys, Markas ėmė ieškoti darbo kokiame nors laive, plaukiančiame Taičio link. Taip prasidėjo naujas Marko gyvenimo etapas.
Radęs skelbimą laikraštyje jis pateko į vienos jachtos įgulą. Jos savininkas Rodgeris – į pensiją išėjęs 76 metų verslininkas – norėjo iš San Fransisko grįžti į Sidnėjų, Australiją, kur buvo praleidęs didžiąją dalį savo jaunystės.
Darbas nebuvo lengvas, nes Rodgeris gailėjo pinigų laivo priežiūrai. O ir prieplaukose Markui būdavo gėda pasigirti, kurioje jachtoje dirba, mat Rodgeris buvo gėjus, o jo jachtos burės – rožinės spalvos.
Meksikoje Markas paliko didžiąją jachtą rožinėmis burėmis ir autobusais nukeliavo iki Panamos kanalo. Ten įsidarbinęs ieškojo laivo, kuris plauktų į Taitį.
Kelis mėnesius praleidęs Markizo salose ir beveik pusmetį – Taityje, Markas ėmė ieškoti kitų nuotykių. Kelionei įkvėpusios didžiaakės nebeieškojo – užteko ir kitų vietos gražuolių.
Tačiau iš išsvajotojo Taičio teko sprukti – vietos gyventojai jam buvo paruošę nuotaką. Darbo, o kartu būdo, kaip pabėgti, Markas ieškojo originaliai – pamatęs naują laivą netoli kranto prisiirdavo valtele ir klausdavo, ar reikia darbo jėgos.
Netrukus jis atsidūrė Naujojoje Zelandijoje. Pinigai ėjo į pabaigą, reikėjo apsispręsti – sugrįžti namo ar bandyti keliauti toliau.
Bet vos per porą dienų Markas rado puikų darbą jachtoje, kurios savininkai – buvęs advokatas ir chirurgė – pusmetį praleisdavo vandenyje, o kitą laiko dalį gyvendavo Naujojoje Zelandijoje.
Savaitgaliais jie rengdavo pramogas neįgaliems vaikams.
Markas iki šiol prisimena aklą vaiką, kuris stovėjo prie jachtos vairo ir valdė ją orientuodamasis tik pagal vėjo pojūtį ant veido. O kiti vaikai neįgaliųjų vežimėliuose riedėjo denyje nuo vieno krašto iki kito.
Šeimininkas laikėsi tam tikrų tradicijų, pavyzdžiui, prie algos visada pridėdavo romo butelį. Markas šią porą prisimena kaip puikius žmones, kurie užsiimdavo labdara ir keliaudavo savo malonumui.
Pasiteiravau, kodėl Markas nustojo keliauti laivais.
Tokios kelionės baigėsi, kai jam būnant Šri Lankoje prasidėjo lietaus sezonas. „Man ten patiko, bet ne tiek, kad pusę metų laukčiau, kol vėl pradės plaukioti laivai. Norėjau keliauti toliau”, – aiškina Markas, tuomet patraukęs į Indiją.
Šį laikotarpį Markas vadina auksiniu keliavimo amžiumi, nes iš JAV valdžios kas mėnesį gaunamų 75 dolerių Indijoje užtekdavo ir keliauti, ir pragyventi.
Šių metų pradžioje Markas Indijoje lankėsi jau turbūt kokį dešimtą kartą, bet pastaroji kelionė jį jau vargino: „Šįkart kažkaip pajutau tą ekstramilijardą žmonių, ypač keliaudamas autobusais ir traukiniais.”
Per savo gyvenimą jis apkeliavo daugybę šalių, rado daug draugų, patyrė daug nuotykių. Didelį įspūdį jam paliko Egipto piramidės, Didžioji kinų siena, bet kartais jam tekdavo nustebti ir vidury dykumų.
Pavyzdžiui, kartą kupranugariais keliaujant per dykumą Radžastane (Indija) vietos vedlys pasiūlė aplankyti jo brolį muzikantą, gyvenantį mažame kaimelyje.
Paprastoje niekuo neišsiskiriančioje palapinėje vedlio brolis visus pavaišino arbata, o po to paėmė savo instrumentą – Markas atsimena, kad tai buvo kažkas tarp violončelės ir smuiko – ir ėmė groti.
Svečiai nustebo išgirdę talentingą muzikantą dykumos kaimelyje, bet tiesiog išsižiojo išgirdę antrą melodiją – tai buvo sudėtingas klasikos kūrinys. Paaiškėjo, kad šis kaimelio muzikantas ką tik grojo Japonijos imperatoriui, o jo koncerte yra viešėjusi net Didžiosios Britanijos karalienė.
Markui įstrigo ir įspūdžiai iš Australijos. Keliaudamas traukiniu Kernso miesto link jis pamatė įspūdingą krioklį. Kai traukinys sustojo šalia esančiame miestelyje, Markas išsiaiškino, kad kitą dieną tuo pat metu važiuos kitas traukinys, todėl susigundė pasilikti parai – norėjo pabūti prie jį sužavėjusio gamtos kūrinio.
Kitą rytą atsikėlęs išsiruošė prie krioklio, bet jo nerado. Toje vietoje, kur vakar bėgo vanduo, buvo sausa.
Miestelyje jis ėmė klausinėti, kur dingo krioklys. Paaiškėjo, kad tai – užtvanka, kuri paleidžiama tik kartą per dieną būtent tada, kai pro šalį važiuoja traukinys. Markas pasimokė, kad gamta ne visada yra natūrali.
Lietuviui įstrigo ir vienos Kalėdos – tai buvo 1990-ieji. Tada jis lankėsi Egipte ir suplanavo per Kalėdas patraukti į Betliejų, Kristaus gimimo vietą.
Kūčių vakarą šioje vietoje jis įsivaizdavo visai kitaip. Pagrindinėje aikštėje, perpildytoje turistų, vyko religinė programa, skambėjo giesmės. Vienas aikštės šonas buvo atitvertas metaliniu tinklu, šalia užrakintų vartų į tą aikštės dalį buvo du vandens čiaupai.
Nors alkoholis nebuvo parduodamas, girtų žiūrovų kažkodėl daugėjo. Čia pat patruliuojantys tvarkos prižiūrėtojai išrinkdavo labiausiai pavargusius svečius ir, paėmę už pažastų, palydėdavo į „narvą”, prieš tai pakišdami jų galvą po šaltu vandeniu.
„Narvelis” greitai prisipildė, žmonės viduje ėmė nebetilpti. Tada patruliai, įleisdami naują svečią, paieškodavo šiek tiek prablaivėjusio ir išleisdavo jį atgal į aikštę.
Pašėlusio nuotykių ieškotojo kelyje netrūko nei pavojų, nei vagių, tačiau Markas mano, kad visi nemalonumai jam baigėsi gana laimingai.
Kartą užeigoje prie Gibraltaro sąsiaurio vienas ispanas grasino peiliu reikalaudamas pinigų. Markas apsimetė nesuprantantis, ko iš jo norima, ir pasiūlė nupirkti jam gėrimo, o eidamas baro link spruko pro duris.
Grasintojas, matyt, nebuvo pajėgus bėgti iš paskos.
Kartą Balyje vyras prabudo naktį jausdamas, kad kambaryje kažkas ne taip. Net pažadino draugę klausdamas, ar viskas gerai. Po to bandydamas vėl užmigti pamatė žmogaus šešėlį – vagis, nešinas krepšiu, jau lipo per langą.
Markas puolė jo vytis. Bėgo per ryžių laukus, kol suprato, kad yra nuogas, o tokiam atbėgti į kaimą turbūt nederėtų. Laimė, kad išneštame krepšyje nebuvo nei pasų, nei pinigų.
Tačiau patekti į situacijas, kai neturėdavo pinigų, jam teko ne kartą – telikdavo laukti perlaidos. Tokiais atvejais Marką ne kartą gelbėjo nepažįstami žmonės – davė pinigų. Geradariams lietuvis grąžindavo daugiau nei būdavo gavęs.
„Greitos pinigų perlaidos, bankomatai, mobilieji telefonai ir internetas yra puiku, bet dėl to keliavimas tapo šiek tiek mažiau įdomus, – aiškina Markas. – Anksčiau keliaudamas jausdavausi labai toli nuo likusio pasaulio. Man patiko šis jausmas.
Tėvams ir seseriai tik kas kelis mėnesius pranešdavau, kad viskas gerai, o savo veterano pensiją atsiimdavau tiktai kas pusmetį arba metus.
Dabar visur – interneto kavinės. Nebesijaučiu toli, nes visada lengva susisiekti su kitais.”
Aplankyti sesers Elytės į Filadelfiją dabar jis grįžta vis dažniau – kas porą metų. Keliskart teko Amerikoje paviešėti ilgiau – reikėjo susigrąžinti jėgas persirgus maliarija ar dengė karštlige. Markas neslepia – antibiotikai nekart išgelbėjo jam gyvybę.
Taupydamas kelionėms jis dirbo įvairius darbus, bet arčiausiai širdies buvo jogos instruktoriaus darbas. Tiktai jį dirbti teko trumpai.
Baigęs specialius kursus Kalifornijoje Markas pusmečiui išvyko kelti kvalifikacijos į Indiją. Praėjus gal trims mėnesiams valdžia pakeitė karo veteranų pensijos mokėjimo tvarką – kad gautų visą pensiją, o ne trečdalį, kaip iki tol, jis turėjo pasirašyti raštą, kad nebedirbs.
Nors Markui labai patiko jogos instruktoriaus darbas, visa mokama pensija suteikė galimybę laisvai keliauti.
Šiandien jis kasdien daro jogos pratimus ir pamoko jų draugus. Žinoma, veltui.
Lietuvoje Markas apsilankė 2000-aisiais. Pirmasis įspūdis tėvų gimtinėje – pilkuma. Pirmasis nuotykis – taksi.
Iš oro uosto pasiekęs viešbutį Markas norėjo duoti taksistui arbatpinigių, bet šis mandagiai atsisakė. Toks sąžiningumas sužavėjo, bet vėliau teko nusivilti – paaiškėjo, kad taksistas ir taip iš jo nulupo penkiskart daugiau, nei priklauso.
Kitą dieną Markas užsibrėžė tikslą paragauti bulvių plokštainio, bet labai nustebo jo neradęs keliuose restoranuose. Teko palaukti susitikimo su giminėmis – ten pagaliau ir paragavo tikro plokštainio.
Giminaičiai parodė Markui jo tėvų sodybą Marijampolėje ir paaiškino, kad jis galįs ją atsiimti. „Bet juk čia gyvena kiti žmonės, kur jie dėtųsi?” – paklausė Markas.
„Jie išsikraustytų gyventi kitur”, – jam buvo atsakyta. Bet Markas nepanoro nei jų iškraustyti, nei tapti ūkininku Lietuvoje.
Ar jis nesigaili nesukūręs šeimos? Ar niekada neteko pasirinkti tarp moters ir pomėgio keliauti?
„Kad ir kur būdavau apsistojęs, kaip amerikiečiai sako, viena koja jau būdavo už slenksčio. Kartais nežinodavau, kur nuvyksiu, bet žinodavau, kad tikrai išvyksiu.
Ilgesniam laikui apsistodavau tik turėdamas tikslą užsidirbti, o gyvenimas su šeima manęs niekada neviliojo. Turėjau draugių, su kuriomis keliaudavome kartu, bet po kiek laiko mūsų keliai išsiskirdavo”, – pasakoja lietuvis.
Daug kas jo klausia, kur jis norėtų apsistoti senatvėje, kai jau bus per sunku blaškytis po pasaulį su kuprine ant pečių. Bet Markas kol kas nėra suradęs tokios vietos.
„Jei grįžčiau į JAV, išsinuomočiau butą, nueičiau kur nors pavalgyti ar išgerti alaus, o grįžęs sėdėčiau prie televizoriaus.
Keliaudamas visą laiką pamatau ką nors nauja, bendrauju su įvairaus amžiaus ir pasaulėžiūros žmonėmis. Man nenuobodu ir aš nesijaučiu vienišas”, – savo pasaulėžiūrą dėsto lietuvis.
Markas juokauja tikrai nenorįs reklamuoti savo gyvenimo būdo, nes kuo mažiau žmonių keliauja, tuo jam daugiau lieka vietų, kuriose nebūtų prigrūsta turistų.
O, kalbant rimtai, jis džiaugiasi galėdamas įžiebti jaunimui norą keliauti, pažinti pasaulį.
Dabar Marko tikslas – pasiekti Antarktidą. Bet jei pakeliui kas nors papasakos apie kokią nors nuostabią vietą arba jis pats pamatys žurnale įdomų straipsnį ar gražių nuotraukų, atsiras kitoje vietoje.
Ar Markas niekada nesvajojo parašyti knygos? „Jei rašyčiau knygą, negalėčiau keliauti. Bet jei rašyčiau, pavadinčiau „Tūkstantis ir vienas miegamasis”, – šyptelėjo.
Mūsų pokalbis apie Marko gyvenimą prasidėjo Tailande, o baigėsi po metų, kai susitikome Gvatemaloje. Ar kada nors ir vėl susitiksime, nežinia. Bet tikime, kad likimas mus dar suves.
