Viekšnių kapinių koplytėlė kariauja su mokslo teorijomis
„Czionaj ils nej bajoras, nejgi ponas, bet tyktaj ukininkas Szujpis Jonas. Szis pamenklas jam nu brola Mikola, už jo mejla ir douta moksla skola. Kur jo dusze, to itniwienas ne žina. Todiel Diewe! Douk jej atilsi amžina.“ Štai toks neįprastas užrašas išlietas ant vieno iš daugelio Viekšnių kapinėse esančių XIX a. kryžių. Paprastas ir nuoširdus. Tokių epitafijų kapinėse – daugybė. Eik, skaityk ir užsirašinėk.
Nežinau, kaip čia išliko tiek daug pačių įvairiausių kryžių ir antkapinių paminklų. Juk dauguma kryžių jau seniai atsidūrę metalo supirktuvėse. O čia jų daugiau nei bet kur kitur. Paminklai – taip pat – nors į istorijos vadovėlius dėk. Apsamanojusios antkapinės plokštės stebina savo išvaizda. Regis, čia palaidotas kuris nors iš šventųjų. Nemažai teko blaškytis po kapines, tačiau tokių vaizdų nemačiau dar niekur.
Vis dėlto visa tai nublanksta prieš tikrą lietuvišką technikos stebuklą – koplytėlė, kuri, regis, neturėtų stovėti, nė nesiruošia paklusti mokslo teorijoms. Kai kas sako, kad Lietuvoje labiausiai pasvirusi Musninkų šv. Barboros koplytėlė, tačiau jie turbūt nematė šios.
Kodėl šio statinio neveikia žemės traukos jėga? Kodėl viršutinė dalis išsitiesusi kaip kad palenkto augančio medžio? Tai klausimai, kurie man iki šiol neduoda ramybės. Regis, paprastos kapinės, o padaro didesnį įspūdį, negu kad aplankius kokį nors Europos didmiestį. Kai pagalvoji – kiek dar visko nematyta ir nepatirta. Kiek neišnaudoto potencialo turime turizmui ir savo krašto ar net mokslo pažinimui...
Bažnyčia po atviru dangumi
Paliekame Viekšnius. Bet jau ramia sąžine, nes turbūt apžiūrėjome beveik visus objektus. Skubant į Akmenę dėmesį patraukia žemėlapyje pažymėta bažnyčia. Padvarėlių kaimas. Nusukame nuo pagrindinio kelio ir bandome jo ieškoti.
Kaimas – vos keliolikos trobų. Iškart kyla įtarimas. Paprastai tokiose gyvenvietėse maldos namų nebūna.
Žvalgomės virš stogų ar medžių kyšančių bokštų su kryžiais. Bergždžiai. Pamanau, kad bus ta pati situacija, kaip Svirkų miestelyje kitame Lietuvos gale, kai koplyčia ir maldos namai buvo įrengti kabinete šalia seniūnijos.
Tačiau čia kita situacija. Kaimo gale upelio slėnyje aptinkame gražiai sutvarkytą pievą su kryžiaus kelio koplytėlėmis, pavėsine tikintiesiems ir kitais religiniais atributais.
Pasirodo, kaimo gyventojai, maždaug prieš 15 metų patys įsirengė bažnyčią po atviru dangumi. Bažnyčia, įpratusiems prie standartinio vaizdinio, skamba gal kiek išdidžiai. Mano nuomone, tai ir yra tikrieji maldos namai. Juk žmonės juos įsirengė patys, niekieno neverčiami. O ir eina ten melstis ne dėl reikalo, o iš noro. Ramybės slėnis išties tapo kaimo bendruomenės ir susikaupimo vieta.
Nors pati aplinka (kad ir netoliese tekantis šventas šaltinis) labiau primena ant baltiškos šventvietės uždėtus krikščioniškus atributus, tačiau tai esmės nekeičia. Forma ir išvaizda nesvarbios. Svarbu, kad žmonės ateina čia melstis. Jiems nereikia belstis į užrakintas bažnyčios duris ar mokėti kunigėliui įvairiausias aukas. Čia jų, o ne klebono maldos namai. Nesvarbu, kad be stogo. Svarbu, kad tikri.
Kalnų kvapas ir skonis karjere
Akmenės kraštas ir turizmo vystytojai visiškai neišnaudoja dolomito ir klinčių karjerų. Paprastas karjeras, kuriame kasamos naudingosios iškasenos, primena Slovakijos Tatrus. Žmogų, kuris nematė kalnų masyvų, gal net pavyktų apgauti, kad jis pateko į Tauro ar Apeninų kalnus.
Kelias dešimtis metrų siekiančios stačios uolienų sienos ir šalia šniokščianti upė priverčia šiurpuliukus perbėgti net mano oda. Akyse prabėga nuotykiai Himalajų perėjose, Kaukazo urvuose, Pirėnų kanjonuose... Brr... net nusipurtau iš malonumo visa tai akimirką patyręs iš naujo.
Tai, kad čia gali apsilankyti ekskursijos, – ne valdininkų darbas. Tai tiesiog iš tingėjimo dirbti ir galvoti sau prisiimtas nuopelnas. Dėl to net piršto pajudinti nereikia, o savarankiškai atkakusius turistus jau gali skaičiuoti į bendrą srautą.
Reiktų tiek nedaug, kad čia būtų galima suformuoti unikalų nuotykių parką. Ne tokį, kur laipiojama medžiais – tokie jau atsibodę ir išsisėmę, bet kalnų. Kur ant kietos uolienos galima pasistatyti palapinę, apsidėti akmenimis nuo vėjo, palaipioti siena ir pasipraktikuoti prieš kalnus.
Galima įgyvendinti daugybę idėjų, tačiau Akmenės savivaldybei labiau rūpi kiti dalykai. Kam stengtis vilioti turistus, jeigu galima gerai gyventi gaminant cementą?O kas bus, kai tos naudingosios iškasenos baigsis ir pramonė sustos? Kas tada maitins?
Gal taip atsitiks dar ne šį, gal ir ne kitą dešimtmetį, bet juk vaikams taip pat norėsis kažką valgyti. Skundžiamės, kad žmonės emigruoja į didesnius miestus, į užsienį, tačiau juk mes patys turime stengtis pragyventi, galvoti naujų idėjų ir tuo būti pranašesni už kitus.
