Artėja pusiaudienis. Kelionėje praleistą laiką ir patirtus įspūdžius jaučia ir kūnas. Norisi valgyti. Galvojome dar valandėlę pakentėti ir skrandį patenkinti jau Viekšniuose. Tačiau likus keliems kilometrams iki miestelio mus užburia užrašas „Dienos pietūs – 7 Lt.“ Sukti į dešinę. Stebuklais netikime, bet neturime ko prarasti. Valgyti vis tiek kažkada reikės.
Vos šimtas metrų nuo pagrindinio kelio ir mus pasitinka masyvus, dviejų aukštų pastatas. Stikliniai tonuoti langai sako, kad čia bus apylinkės vestuvių ir kitokių balių vieta. Tarp keleto darbininkų automobilių stovi ir nelietuviškai didelis, galingas visureigis. Bene vietinis „karaliukas“ atvažiavęs? Turbūt suklydau. Numeriai su simboliu „S“. Švedija...
Antrame aukšte esantis milžiniška salė pustuštė. Sėdi tik keletas darbininkų ir pusamžių vyrų kompanija. Ant stalo stovi pusiau nugertas degtinės butelis ir šiek tiek užkandos. Per daug nesidairom ir prisėdam. Neįtikėtina, tačiau dienos pietūs čia tikrai kainuoja tiek, kiek parašyta reklaminėje iškaboje! Ir maža to – porcijos kaip pridera, o ne taip, kaip kokioje sostinės kavinėje...
Pagyvenusi maloni padavėja atneša šaltibarščius ir kotletus. Mintyse jau dėlioju sakinius, kaip aprašysiu šią neįtikėtiną vietą, rekomenduosiu atvykstantiems ir traukiu fotoaparatą, norėdamas visa tai įamžinti. Nuspaudus kadrą nuo gretimo staliuko su degtinės buteliu pasklinda keiksmažodžiu lavina. „Ką čia b**t, b***ai fotkinat. Kas leido?”
Akimirksniu susidėlioja visi taškai ant „i“ - „tautos žiedas“ sugrįžo į gimtą kaimą dantų susitvarkyti... Kol kas vyksta pirminis etapas – burnos dezinfekcija. Gaidžių povyzos ir vištų smegenys pradeda rodyti savo statybose įgytą išsilavinimą – tuoj pat pasiūlo į snukį. Sekančiame sakinyje perspėja, kad jų draugas grįžo iš Švedijos ir kad čia ne šiaip traktoristai susirinko, o traktoristai, kurie matė užsienio statybų darbų vykdytojus...
Jeigu būtų pietavusi eilinė šeimyna, turbūt iškart būtų pakilusi ir važiavusi kuo toliau. Nestabtelėjusi Viekšniuose ar kitam aplinkiniam miestelyje. "Marozai" turi savybę įbauginti silpnesnius. Tačiau šįkart jiems nepasisekė. Saulius, išgirdęs girtų lietuviškų emigrantų perdimą per burną, skolingas neliko. Jam net nereikėjo pakilti nuo kėdės. Atsisukęs sklandžia ir taisyklinga lietuvių kalba, nepanaudodamas nė vieno keiksmažodžio, juos išdėjo į šuns dienas. Išdėjo taip, kad po keleto minučių jie bent kelis kartus mūsų atsiprašė.
Likau sužavėtas. Tačiau tyliai pagalvojau: „Tekėkit tokie protai kuo toliau nuo Lietuvos... į airijas, londonus, švedijas ir norvegijas....“ Kuo mažiau bus tokių puspročių, kurie turistams siūlo į snukį, nes jie mat Švedijoje statybose dirbo – tuo bus geriau mūsų Tėvynei. Važiuokit ir savo draugus pasikvieskite. Aš nuoširdžiai už tokią emigraciją. Drąsiau bus po Lietuvą važinėti.
Nori pagarsinti muziejų – susimokėk
Šis lašas deguto toli gražu nesugadino Viekšnių medaus statinės. Iš pažiūros miestelis toks pat kaip ir dauguma senųjų Lietuvos gyvenviečių. Kadaise buvusi didi, o dabar besivaduojanti iš nedarbo ir bandanti (ar nebandanti) nors kiek išsaugoti senąją istoriją.
Pirmasis objektas, į kurį užsukome - senoji Viekšnių vaistinė – muziejus. Nežinia kodėl paradinės durys užrakintos. Įėjimas per vidinį kiemą. Nors iškart prisistatėme, tačiau net nepakėlus kameros, tuoj pat buvo uždrausta fotografuoti ir filmuoti. Muziejus – negalima. Sunkiai suvokiama logika, kuri gyva ne tik šiame, bet ir daugelyje muziejų. Viena vertus, muziejai skundžiasi, kad nėra susidomėjimo ir mažėja lankytojų, o kita ranka patys sau kasa duobę drausdami bet kokią reklamą ar nušvietimą žiniasklaidoje.
Verslas moka pinigus ir samdo ekspertus, kad tik jų įmonė atsidurtų laikraščių, naujienų portalų puslapiuose ar televizijos ekranuose. Muziejai turbūt jaučiasi aukštesnės kastos. Jiems regisi, kad visi ir taip turi žinoti, kas ten ir kad tokie jie yra. Atvirkščiai. Jų logika tokia, kad kuo daugiau slėpsis, tuo geriau jiems bus. Įdomu, ką jie darytų versle? Gal dėl to Lietuvoje tiek žmonių ir skundžiasi, kad nėra darbo, nėra pinigų... Manau, kad jiems problemų kelia ne darbas ar pinigai. Jie turi problemų su išsilavinimu ir šiek tiek su galva.
Įkalbinėjimai, kad mes keliaujame po Lietuvą norėdami pagarsinti mažai žinomas vietoves jas aprašydami ir kad apie šį muziejų sužinos tūkstančiai žmonių, muziejaus darbuotojoms buvo nė motais. Reikalingas Mažeikių muziejaus direktorės leidimas ir viskas. Kaip kirviu nukirsta.
Aš jau norėjau apsisukti, tačiau bendrakeleiviai nusprendė nuryti šią piliulę. Saulius per dvidešimt minučių pokalbio suderino su minėta direktore visus reikalus, pažadėjęs jiems keletą eksponatų ir paslaugų. Leidimas gautas.
Leidimas gautas, tačiau žmonės vis vien gyvena kaime ir sunkiai suvokia dabartinės rinkos principus. Iš kiekvieno paėmė po keletą litų už lankytojo bilietą, plius turėjome primokėti už fotoaparatą ir vaizdo kamerą... Gerai, kad bent bilietus davė, o ne į kišenę įsidėjo. Kartais ir taip nutinka.
Kaip žemaičiai bebro sėklidėmis gydė moterų isterijas
Vis dėlto muziejus vertas tų keleto litų. Gal ir daugiau.
Šios įstaigos istorija prasidėjo dar XIX amžiuje, kai tūlo Fiodoro Geldnerio įsteigta vaistinė susidūrė su sunkumais. Tuo pasinaudojęs vietos kunigas nupirko ją farmacininko amato išmokusiam sūnėnui Vincentui Aleksandravičiui. Vėliau jos savininkai keitėsi, tačiau paskirtis nepakito iki pat XX amžiaus pabaigos. Nuo tada vaistais neprekiaujama, tačiau čia įsikūrė farmacijos muziejus.
Mums gali būti kiek neįprasta, kad vaistinė ir gyvenamosios patalpos yra viename pastate. Seniau tai buvo visiškai suprantama. Ištikus nelaimei žmonės galėdavo belstis į vaistininko namų duris ir prašyti pagalbos, nes visos jo darbo priemonės buvo vienoje vietoje.
Seniau daugelis vaistų buvo gaminami vietoje. Todėl ekspozicijoje yra įvairiausių įrankių, prietaisų ir indų, skirtų vaistų gamybai. Apžiūrime ir kai kurias išlikusias prekes: miško odekoloną, lelijų pieno pakuotę, pieninių dantukų dėžutę.
Šalia tradicinių eksponatų randame tai, kas mus nustebina. Pavyzdžiui, ranka rašytas receptas – patarimai kaip išsigydyti vėžį. Čia rašoma, jog vienas efektyviausių augalų, kovojant su šia liga, yra miškinė sidabražolė. Taip pat farmacininkas paminėjo tokius veiksnius, kaip alkoholio vengimas bei didesnis dėmesys poilsiui. Žinoma, būtų gerai, kad tik tiek užtektų šiai ligai įveikti...
Tačiau įspūdingiausi eksponatai tapo beuodegiai driežai, vilko mėsa, žmogaus odos diržai. Kalbama, kad pastarieji buvo lupami kalėjimuose nuo dar gyvų kalinių nugarų...
Pasirodysiu banalus, tačiau mane labiausiai nustebino bebro lyties organai, gulintys stikliniame buteliuke. Pasijaučiau kaip tolimojoje Azijoje, kur gyvulinės kilmės preparatai iki šiol laikomi vaistais vos ne nuo visų ligų. Čia irgi ne išimtis. Pasirodo bebro sėklidėmis, šalia kitų ligų (pavyzdžiui, potencijos sutrikimų) buvo gydoma ir moterų isterija. Įdomu, kaip reaguotų tūlo bankininko žmona, kai vyras vietoje daugybės antidepresantinių tablečių padėtų ant stalo džiovintus sibirinio bebro organus... Arba paprašius vaistinėje "Viagros" vyrai vietoj jos į rankas gautų šį nemažą bebro pasididžiavimą...
Supykusi žmona aviacijos pradininkui sudegino jo skraidantį išradimą
Vos už šimto metrų nuo vaistinės stovi jau kiek pakrypęs ir kiauru stogu muziejus. Pasirodo, lietuviai buvo ne tik raketų teorijos, bet ir vieni iš aviacijos pradininkų. Šiame name, kuriame dabar vaikštome, keletą metų gyveno aviacijos pradininkas Lietuvoje Aleksandras Griškevičius.
Čia glaudžiasi net kelios ekspozicijos, tačiau pagrindinė susijusi su pirmojo Lietuvos aviatoriaus A. Griškevičiaus darbais.
Didelę savo gyvenimo dalį A. Griškevičius skyrė aviacijai. Jo paliktuose darbuose atrandame, kad jis ilgai stebėjo paukščius ir jų skraidymą. Lietuvių aviacijos ekspertas tyrinėjo sparnų formas, jų ploto ir svorio santykius. Apie tai, kad jis buvo gerai susipažinęs su to meto užsienio tyrinėtojų darbais, liudija ir tai, kad jis aklai nepasitikėjo kitų darbais. Jo kritinis požiūris padėjo ištobulinti ne vieną skraidantį aparatą.
A. Griškevičiaus garlėkio konstrukcija artima kitų to meto aviacijos pionierių darbams. Jis turi dvi poras sparnų. Viršutiniai yra horizontaliai sukiojami, o apatiniai - mosuojantieji. Sparnų karkasas buvo pagamintas iš bambuko ir aptrauktas oda. Tuomet, kaip ir dabartiniais laikais, išradėjai nesulaukdavo deramos valstybės paramos savo kūriniams. A. Griškevičiaus istorija nebuvo išimtis. Norėdamas atkreipti gubernatoriaus dėmesį į savo tyrimus, aviatorius nusprendė pademonstruoti savo kūrinį ir galbūt taip sulaukti paramos.
Įvažiuojant į vieną apskrities miestą šalia kelio jis bandė skristi. Deja, skrydis baigėsi nesėkme. Išsigandę arkliai pradėjo nešti gubernatoriaus karietą, o konstruktorius krisdamas susilaužė koją. Supykęs gubernatorius liepė skraidūną pašalinti iš tarnybos, o susinervinusi žmona sudegino jo lėktuvą. Sakoma, kad tai nesustabdė jo noro suprasti ir atrasti. Nors ir be gubernatoriaus pinigų bei žmonos paramos, jis ir toliau ieškojo būdų kaip žmogui pakilti virš žemės.
Tęsinys kitą savaitę
