„Ekspedicija buvo sėkminga – pasiekėme naują pasaulio urvų gylio rekordą, kitus užsibrėžtus tikslus. Tačiau liko dar finalinis etapas: įrangos tvarkymas, surinktos mokslinių tyrimų medžiagos apdorojimas, – pasakoja vienas iš ekspedicijos organizatorių ir dalyvių Gintautas Švedas. – Kelionė buvo sudėtinga – nors jau praėjo dvi savaitės, kūnas „priekaištauja“ dėl patirto krūvio: sąnariai ištinę, skrandyje atsivėrusi bedugnė, galva kaip tamtamas... Tikriausiai tai normalu po 16 parų, praleistų po žeme“.
Pasak G. Švedo, ypač nemaloni buvo antroji kelionės dalis, kai dėl kalnuose prasidėjusių liūčių darbas urve tapo rizikingas, o tai kėlė nerimą ir tikrai nesuteikė entuziazmo. Be to, papildomo laiko ir fizinių pastangų pareikalavo trūkusio ryšio kabelio tvarkymas.
„Tokiomis akimirkomis noromis nenoromis tenka prisiminti apie urvų tyrinėjimo pavojus. Negana to, grįžę iš ekspedicijos gavome liūdną žinią, jog netoli nuo tos vietos, kur dirbome, įvyko tragedija ir 1km gylio Iljuchino urve žuvo rusų speleologų komandos narys. Lietuviams ne vienerius metus teko dirbti su šia komanda tame pačiame Iljuchino urve, todėl esame sukrėsti šios nelaimės,“ – sako G. Švedas.
Gintauto teigimu, ekspedicijos pasiekimai ir džiugina, ir liūdina: po penkerių metu pertraukos ukrainiečiui Genadijui Semochinui pagaliau pavyko pasiekti naują rekordą – 2196m gylį, tačiau atsivėrusios ateities perspektyvos mažai žadančios – siaurame povandeniame meandre pasiekti dar didesnį gylį lieka mažai galimybių.
Keliautojui maloniausia buvo sutikti senus draugus iš užsienio speleologų klubų – gera kompanija dirbant po žeme padėjo praskaidrinti nuotaiką ir nepasiduoti slogučiui nesėkmių akimirkomis.
„Užsienio partneriai labai džiaugėsi mūsų lauktuvėmis: juoda lietuviška duona bei specialiai šiai ekspedicijai sukurta šviežiai skrudinta kava. Skanus, sotus maistas ir gera, kvapni kava – tai vieninteliai malonumai, kuriais galima pasimėgauti urve ir kurie padeda palaikyti jėgas sunkiai dirbant šaltyje, drėgmėje ir tamsoje,“ – dalinasi įspūdžiais Gintautas.
Pasak kito „Gilyn į Žemės centrą“ 2012 dalyvio, Lietuvoje gyvenančio ukrainiečio speleologo Omelyan Vash, su užsienio šalių tyrinėtojais buvo ne tik smagu pabendrauti, bet ir įdomu pasidalinti patirtimi: išmokti naujų mazgų rišimo būdų, techninio pasiruošimo elementų, sužinoti, kaip jie rengia žmones ekspedicijoms savo klubuose.
Omelyan Vash teigia, kad didžiausio palaikymo sunkiomis kelionės minutėmis jis sulaukė iš drauge keliavusios žmonos – lietuvės Saulės Vaš. Nors vyresni speleologai tikina, kad poroms drauge keliauti į sudėtingas ekspedicijas nepatartina, nes tai dažnai trukdo produktyviai dirbti ir komplikuoja ne tik pačių įsimylėjėlių, bet ir kitų komandos narių santykius, šiai ukrainiečio ir lietuvės šeimai kelionė paliko visai kitokius įspūdžius.
„Visos ekspedicijos metu dirbome kartu – buvome „šeimos duetas“. Vienas kitam padėjome, kai buvo sunku, dalinomės mintimis ir įspūdžiais apie urvą, žmones, ekspedicijos planų vykdymą. Visada jaučiau, kad šalia manęs yra mylima moteris, rūpestingas draugas ir kolega. Tai – labai vertinga patirtis. Džiaugiuosi, kad turėjome progą kartu pagyventi tokiomis sąlygomis ir sukūrėme tokius santykius,“ – prisipažįsta Omelyan Vash.
Pasak Saulės ir Omelyan, fiziškai sunkiausia kelionės dalis – tai kopimas į paviršių, kai jėgos jau išsekusios ir kiekvienas žingsnis reikalauja sutelkti visą savo valią bei įdėti maksimalias pastangas.
Nors visas kliūtis lietuvių komanda sėkmingai įveikė, šiuo metu speleologai ilsisi, mėgina grįžti prie įprasto kasdienio gyvenimo ritmo ir kol kas tolimesnių kelionių neplanuoja.
