Tuomet paaiškėja, kad tai – visai ne aviliai, šiuose nameliuose gyvena visai ne bitės. Tai – triušių karalystė. Čia – jų valdos tiesiogine to žodžio prasme. Vos spėju išlipti iš automobilio, pasitinka besišypsantis vaikinukas ir užrašas „Trušu Pilsetina“, arba kitaip – triušių miestelis. Paprašyta sumoku 2 latus (apie 10 litų) ir štai aš, lyg kokia Alisa, vaikštau kažkokioje siurrealistinėje triušių šalyje.
Praėjus pirmam susižavėjimui pasiteirauju šeimininko Ojarso Narvilso apie tai, kaip ir kodėl kilo mintis vidury lauko pastatyti triušių miestelį.
Pasirodo, verslininkas O. Narvilsas triušius pradėjo auginti vos prieš kelerius metus, iki tol neturėdamas jokios panašios patirties. Ši mintis jam kilo po to, kai jį išdavė mylima moteris. Tuomet vyras pažiūrėjo netikėtai jo kelyje pasirodžiusiam triušiui į akis ir pasakė: „Triušiai nemoka meluoti taip, kaip moterys.“ Taip jo „karalystėje“ kasdien vis daugėjo mielų ilgaausių, palaipsniui atsirado vis daugiau naujų veislių. „Tai buvo savotiškas kerštas jai, o kartu – atgaiva man“, – portalui lrytas.lt pasakojo latvis.
Kaip jis pats sako, vieną rytą pabudo ir suprato, kad triušiai turi teisę gyventi kaip žmonės – specialiai jiems įrengtuose namuose. Tuomet suderinęs turimą staliaus profesiją ir meilę šokliems gyvūnams O. Narvilsas ėmėsi darbo: šiam reikalui paskyrė turimos žemės plotą, pradėjo konstruoti namus, sutvarkė jų teritoriją, ją apsodino gėlėmis.
Tiesa, namas namui nelygus – vieni gyvena prasčiau, kiti – turtingiau. Ir iš tikrųjų – rodos, lygybės nėra: vieni ilgaausiai gyvena klėtį primenančiuose vieno aukšto nameliuose, antri įsikūrę vokiško tipo dviaukščiuose, tačiau yra ir tokių, kuriems priklauso didingi bokštai. Kai kuriems namams net pastatyti betoniniai pamatai, įrengti langai, balkonai, terasos.
Nemaža dalis namelių yra aptverti tvorele, kone prie kiekvieno yra nedidelis darželis, kuriame auga ir dekoratyvinės gėlės, ir saulėgrąžos, ir svogūnai, krapai, prieskoninės žolelės. Atrodo, kad kiekvienas triušis pagal save prižiūri gyvenamą teritoriją. Nuotaiką kelia ir tai, kad atokiau nuo namelių ganosi nedidukas ponis. „Gal ir protinga mintis, – pagalvoju. – Kam čia tiems triušiams didelis arklys? Juk žemės darbams nudirbti ir į Rygą bananų pasikinkius jį nuvažiuoti užtenka ir mažo arkliuko.“
Namelius stalius sukala remdamasis tikrais pavyzdžiais. Pavyzdžiui, ant kalnelio stovi netoliese esančio Bauskės miesto rotušės prototipas. Didžiuliame, už žmogų aukštesniame, pastate karaliauja viso labo vienas triušis, kurį savininkas šmaikščiai vadina triušių miestelio meru. „Jo veislė labai reta. Tik pažiūrėkite, jam aplink akis kailiukas tamsesnis, atrodo, kad pasidažęs“, – juokauja O. Narvilsas, pasakodamas apie iš Tailando kilusią veislę.
Šiuo metu teritorijoje stovi beveik 30 skirtingų namelių, kuriuose gyvena 65 skirtingų veislių triušiai. Išvis jų – apie 400. O. Narvilso tikslas – surinkti 100 skirtingų veislių, kilusių iš įvairių pasaulio valstybių. Daugiausia triušių atkeliavę iš Čekijos, Vokietijos, Lenkijos, tačiau yra ir tokių, kurių šaknys siekia net minėtąjį Tailandą, Australiją, tolimąją Rusiją.
Pavasariop triušės priveda jauniklių, todėl pasigrožėti mažaisiais nulėpausiais atvyksta kaip niekad daug vaikų. Paklaustas, ar tėvelių paprašę jie gali įsigyti mažąjį draugą, O. Narvilsas nusijuokė – augintinių paklausa tokia didelė, kad kartais klientams net tenka laukti eilėje. „Nors susidomėjimas didelis, neturiu tikslo parduoti kuo daugiau triušių, specialiai neveisiu“, – sakė šeimininkas. Vis dėlto jauniklius vyras mielai parduoda.
Pasak O. Narvilso, kiekvienas pro triušių miestelį važiavęs ir į jį užsukęs žmogus pajaučia ore tvyrančią teigiamą energiją. O turistų čia užsuka ne taip jau ir mažai. Kaip pats sako, būna dienų, kai atvyksta pavieniai turistai, tačiau būna, kad jis nespėja priimti specialiai keliais autobusais atvažiavusių svečių.
O. Narvilsas sako, kad per mėnesį jam pavyksta užsidirbti apie 9 tūkst. litų. Tiesa, kainuoja ir triušių išlaikymas, tačiau pragyventi pinigų tikrai užtenka. „Žiemą sunkiau, tačiau pats auginu jiems tinkantį pašarą. Kol kas visko užtenka“, – pasakoja jis. Į Cuodę triušiai atsikraustė vos prieš kelis mėnesius – anksčiau panaši oazė augintiniams buvo įkurta Rygoje, kur gyvena ir O. Narvilso šeima. Verslininkas juokiasi, kad dabar jo dėmesio pavydi ir žmona – vyras didžiąją laiko dalį praleidžia Cuodėje, o ji čia atvyksta tik savaitgaliais. „Ji nėra didelė triušių gerbėja, bet susitaikė su mano pomėgiu“, – juokiasi jis. Ūkyje vyrui talkina ir keli savanoriai paaugliai – jie pašeria augintinius, padeda sutvarkyti namelius.
Neįprastą verslą pradėjęs vyras prisipažįsta, kad jei kas prieš gerą dešimtmetį jam būtų pasakęs, ką jis veiks šiandien, jis niekaip nebūtų patikėjęs. Tačiau šiuo metu vyras jaučiasi be galo laimingas ir tiki, kad pasuko tinkamu keliu. „Triušiai – mano pašaukimas“, – sako jis ir priduria, kad nors jie ir baikštūs, tačiau labai protingi ir nuoširdūs gyvūnai.
