Viena įdomiausių stovyklų šiemet surengė Dzūkijos Maksimonių kaimelyje įsikūrusi Petraičių šeimyną. Juodosios keramikos tradicijas puoselėjantys Džiugas ir Laima pasišovė jauniesiems klausytojoms perteikti ne tik molio paslaptis.
Nuo šaknų rinkimo ir iki deguto gamybos
Į stovyklą susirinkę vaikai per savaitę išmoko įvairių, iš pirmo žvilgsnio, kiek keistokų dalykų. Kad ir pušies šaknų rinkimas. Retas miestietis pasakys, kam buityje gali praversti lankstūs šio medžio požeminiai ūgliai. Pasirodo, kad ir prieš kelis šimtus metų, ir dabar tai yra viena geriausių žaliavų krepšiams pinti.
Mažai kas turbūt žino kam naudojama liepos žievė ar plonos eglišakės. Šiuos dalykus žinojo dar mūsų tėvai, tačiau dabar į pasaulį atėjusi karta mokosi kitų žinių. Kaip nusipinti gorčių, nužiesti puodą ar pasidaryti vyžas žino tik išskirtinis paauglys.
Būtent šių amatų, kurie gyvavo šimtmečius, bet baigia išnykti per kelis dešimtmečius ir siekia išmokyti dzūkų entuziastai. Laima ir Džiugas daugiausia dėmesio skiria keramikai – juodajai, raugo ir tradicinei. Vaikai patys lipdo molį, formuoja, o galų gale net ir išdega specialioje krosnyje.
Tačiau bene labiausiai nuostabą kelia deguto gamyba. Degutas – nepelnytai užmiršta senovės lietuvių pamėgta medžiaga, kuri buvo naudojama ir vežimo ratams sutepti, ir įvairioms ligoms gydyti. Jaunimas prisirinkęs beržo tošies stebi, kaip vietinis dzūkas sudeda tošį į kibirą, įdeda į laužavietę, o titnaginiu skeltuvu įžiebta ugnis po gero pusvalandžio beržo žievę paverčia glitnia mase.
Tikisi išsaugoti senuosius amatus
Į stovyklą susirinko vaikai iš visos Lietuvos. Kupiškio rajono jaunimas kartu atsivežė netgi savo mokytoją. Dailę dėstanti Genutė Vaičikauskienė sako, kad raginti vaikų į šią stovyklą nereikėjo. Jie patys rodė didelę iniciatyvą išmokti senųjų amatų.
Stovyklos vadovas Džiugas džiaugiasi, kad dabartinis jaunimas domisi protėvių gyvenimu ir noriai renkasi tokias veiklas.
„Smagu, kad čia susirenka ne tik vietinis jaunimas, bet ir moksleiviai iš visos Lietuvos. Norisi, kad vaikai pamiltų savo šalį ne vien per kompiuterių ekranus ar televizorius. Norisi, kad nors dieną – kitą patys pajaustų kaip gyveno mūsų protėviai prieš šimtą ir daugiau metų. Būtina, kad šie amatai išliktų bent kaip istorija ateities kartoms. Ne iš vadovėlių, o iš mokančių tai daryti žmonių“, - kalbėjo keramikas.
D. Petraitis pastebi, kad senieji amatai tarp jaunimo populiarėja, todėl neatmeta galimybės, kad ateinančiais metais į Maksimonių kaimą, greičiausiai vėl rinksis jaunimas ieškoti šaknų, lupti karnas ir virti degutą.
