Kaip tai padaryti? „Gerti šaltą vandenį, valgyti ledus arba įsijungti kondicionierių“, – atsakytų daugelis. „Dėvėti sombrerą“, – patartų meksikietis. „Įsigyti vėduoklę“, – savo būdą, kaip vėdintis, pateiktų Kinijos gyventojas. Kaip nuo karščio gelbėjasi įvairių pasaulių tautų atstovai?
Mianmaras
Jei kada apsilankytumėte pietryčių Azijos šalyje Mianmare, pastebėtumėte, kad moterų ir mergaičių veidai patepti thanaka – iš to paties pavadinimo medžio žievės sumalta pasta. Tai bene vienintelė kosmetikos priemonė, kurią naudoja vietinės moterys ir kuri esą apsaugo jas nuo saulės spindulių.
Jau prieš 2000 metų mianmariečiai pastebėjo gydomąsias šio medžio savybes. Tiesa, pirma thanaka jie gydė saulės nudegintą odą, o tik vėliau pradėjo pastą naudoti kaip prevencinę priemonę.
Meksika
Jei paklaustumėte meksikiečio, kaip jis saugo savo galvą nuo kaitrių saulės spindulių, jis kaipmat atsakytų, kad dėvi sombrerą. Verčiant iš ispanų kalbos, „sombrero“ reiškia „metantis šešėlį“. O šešėlį šis galvos apdangalas meta tikrai įspūdingą – jis apsaugo ne tik galvą, bet ir kaklą bei pečius.
Į Meksiką sombreras atkeliavo iš Ispanijos, tačiau karštame klimate labiau tiko lenktakraštės, platesnės skrybėlės, sudarančios šešėlį aplink galvą, todėl vietiniai kaubojai jas patobulino. Meksikietiški valstiečių sombrerai paprastai gaminami iš šiaudų, o brangesni – iš veltinio.
Dabar skrybėlė Meksikoje jau retai nešiojama, bet ji vis dar yra svarbi tautinio kostiumo dalis.
Jungtinės Amerikos Valstijos
Oro kondicionieriaus kūrėją, amerikietį inžinierių Willisą Havilandą Carrierą vieni mini gražiu žodžiu, o kiti jo šaldantį aparatą norėtų pakasti po žeme. 1902 metais vyriškis sukūrė elektrinį oro kondicionierių vienai Niujorko spaustuvių. Šis įtaisas ne tik vėsino patalpas, bet ir išlaikė žemą oro drėgmės lygį.
1911 metais W. H. Carrieras atskleidė oro kondicionieriaus formulę, o 1915 metais įkūrė bendrovę „Carrier“, gaminusią oro kondicionierius biurams. Vėliau kondicionieriai pritaikyti namams bei automobiliams.
Itin paklausūs jie buvo šalies pietuose. Ilgainiui jie tapo savotišku namų gerovės simboliu.
Dėl didelio lauko ir vidaus temperatūrų skirtumo arba tiesiogiai į žmogų kondicionieriaus pučiamos oro srovės gali prasidėti virusinės ligos-infekcijos, peršalimai, neurologiniai negalavimai. Tačiau kai tenka kovoti su kaitra, bet kokios priemonės yra pateisinamos. Tuo šventai įsitikinę ir amerikiečiai – nes 87 proc. šios šalies gyventojų savo namuose turi oro kondicionierių.
Japonija
Tekančios saulės šalimi vadinama Japonija – vienas tų Žemės kampelių, kuriame netikėtos ir net kiek keistokos idėjos prigyja itin greitai. Naujausias vasaros sezono klyksmas – vėsinančios putos. Be to, jos dar ir ekologiškos.
Tereikia spustelėti purškiklį ir flakone esantį turinį užsipurkšti ant odos. Didmiesčių gyventojai putų ir gelio flakonais vėsinasi tiesiog gatvėse ir skersgatviuose.
Putų konsistencijos vėsinamasis preparatas gali būti įdomus ir kaip asmeninio įvaizdžio akcentas: kodėl iš sustandėjusios putos nenusilipdžius, tarkim, stilingos apyrankės, kuri ne tik neįprastai atrodo, bet ir vėsina?
Kinija
Šios Azijos šalies gyventojai gynybai nuo kaitros naudoja kone paprasčiausią iš visų įmanomų prietaisų – vėduoklę. Manoma, kad Kinijoje rastų pirmųjų vėduoklių amžius gali siekti net 4 tūkst. metų. Senovėje jos buvo gaminamos iš bambuko ir nesilankstė.
Laikui bėgant, vėduoklės neatpažįstamai pasikeitė: jas gamino iš specialaus plono popieriaus, medžių ir augalų lapų, odos, šilko, storo popieriaus, pergamento, stručio ir povo plunksnų bei dramblio kaulo. O kinai jas puošė ir iki šiol puošia savo tradiciniais piešiniais. Sulankstomas vėduokles VI–VIII amžiuje sukūrė japonai.
Vėliau, tokios vėduoklės pateko į Kiniją ir ten akimirksniu išpopuliarėjo. Tai, kad vėduoklė – puikus aksesuaras, patvirtintų net mados korifėjus Karlas Lagerfeldas. Į uodegą surišti plaukai, akiniai nuo saulės ir rytietiška vėduoklė – neatsiejamos žymaus dizainerio stiliaus detalės.
