„Būtinai pasiimk vaikus!“ – primygtinai kelis kartus primena Mamdouh Bisharat.
Be didelio vargo randu vietą mašinai pačiame Amano centre, ten, kur jau po kelių valandų gyvenimas virte virs.
King Faysal gatvėje siaurais laiptais pakylam į vieno iš seniausių Amano namų pirmąjį aukštą. 1924 metais pastatytas pastatas ilgai buvo Haifos viešbutis. Ir turbūt jis būtų buvęs nuverstas, kaip ir daugelis senųjų pastatų, jei ne Mamdouh Bisharat. 2001 metais šis namas atvėrė savo duris antram gyvenimui. Mamdouh pavertė jį į „diwan“ - arabų kalboje šis žodis apibūdina namo dalį, kurios durys lieka nuolat atviros. Tai tapo artistų, turistų ir paprastų žmonių susitikimų ir diskusijų vieta, čia nuolat vyksta literatūriniai ir meniniai renginiai.
Iš pirmos patalpos patenkama į antrą, trečią ir t. t. Sienos nukabintos nuotraukomis, plakatais, pageltusiomis laikraščių iškarpomis. Mamdouh Bisharat prisimena kiekvieno straipsnio ar nuotraukos istoriją ir noriai jas pasakoja. Reikia tik turėti laiko jo klausytis.
Šis eruditas - pats pasisako - gimė 1936 metais. Ir tuoj pat pajuokauja, kad jis jaučiasi lygiai taip pat, kaip ir būdamas 36-erių. Vedžioja mane po kambarius ir gergždančiu balsu pasakoja savo istoriją. Kartais šiltu žvilgsniu palydi aplink bėgiojančius mano vaikus, pataršo šviesius jų plaukus.
Tikriausiai nėra nė vieno jordaniečio, kuris nebūtų bent šiek tiek girdėjęs apie šį žmogų.
Kilęs iš pasiturinčios krikščionių šeimos, nuo pat mažens sukiojosi tarp elito, buvo artimas Karaliaus Husseino (dabartinio Jordanijos karaliaus tėvas - aut. past.) draugas, studijavo garsiuose universitetuose, bet niekada nesinaudojo privilegijomis savo paties naudai. Liko artimas liaudžiai ir ištikimas savo šaliai. „Šalies interesai man svarbiau nei mano asmeniniai poreikiai“, - patikina.
Mamdouh norėtų, kad jo tautiečiai pagaliau suprastų savo šalies istorinio ir archeologinio palikimo reikšmę. Šio žmogaus dėka šiandien jordaniečiai gali didžiuotis Um Keiso miestu (buvęs Romėnų Gadaros miestas - aut. past.), kuris 1970 metais būtų išnykęs po augančiais naujų namų pamatais.
Tarp jo įgyvendintų projektų - Poezijos namai, buvusi princo Ali bin Nayef rezidencija, kurią jis restauravo 1999 metais ir pavertė poetų susitikimų ir poezijos vakarų vieta. Taip pat ir meno namai - „Darat Al Funun“ ir „Iraq Al Amir“ miesto rankdarbių centras atsirado tik dėl didelių šio žmogaus pastangų.
Mamdouh Bisharat negali pasakyti, kuris įgyvendintas projektas jam brangiausias: „Čia kaip tėvams pasakyti, kurį vaiką labiausiai myli.“ Staiga jis nutyla, lėtai pučia cigaretės dūmus, žvilgsnis nutolsta. Po gilaus atodūsio jis prisimena, kaip jam nepavyko išsaugoti senosios Arabų Lygos kavinės, kurioje anksčiau lankėsi žinomi politikai ir filosofai. Kavinės vietoje išdygo komercijos centras.
Nepavyko išsaugoti ir medžių, kurie buvo nuversti statant naująją automagistralę oro uosto link: „Dariau viską, ką galėjau.“
Jis su šypsena prisimena tą lemtingą 1974 metų popietę, kai su žmona pasikvietė Jordanijos karalių Husseiną ir jo žmoną Alią pietų. Viskas vyko plyname lauke, šiaurinėje Jordanijos dalyje, kur Mamdouh šeima turi nemažai žemių. Staiga prasidėjo stipri vasarinė audra: „Turėjau skėtį po ranka, tai taip jį ir laikiau virš karališkosios galvos. Jaučiausi nesmagiai ir karalius Husseinas manęs paklausė, kuo galėtų man už tokį rūpestį atsilyginti. Po kelių atsikalbinėjimų juokais pasakiau, kad visi mano draugai mane vadina kunigaikščiu, nes turiu daug žemių, bet šis pavadinimas niekada negalės būti oficialus.“ Karaliui Husseinui netrūko humoro jausmo – jau kitą dieną Mamdouh Bisharat gavo oficialų raštą, kuriuo jis buvo paskelbtas Mukheibeh kunigaikščiu (Mukheibeh – šiaurinėje Jordanijoje esantis regionas - aut. past.).
Pokalbis vis nutrūksta, nes visiems „diwan“ lankytojams Mamdouh Bisharat tarsteli nors porą žodžių. Kunigaikštis puikiai supranta, kad jo „diwan“ neprilygsta Versalio rūmams: „Gal kam nors gali būti juokinga, ką aš čia bandau saugoti. Bet juk tai - Jordanijos palikimas. Šiandieniniuose turtingųjų namuose pilna brangiausių paveikslų, baldų, bet nėra jokios dvasios, jokio autentiškumo.“
Staiga jo žvilgsnis nukrypsta į laikrodį, po to pakviečia vaikus ir pasiūlo važiuoti pietauti pas jį į namus.
Pakeliui sustojam prie Romėnų teatro. „Pažiūrėk, visus medžius aplink išrovė, cementu viską užpylė!“ - balse girdisi nuoskauda.
Siauromis, skurdžiomis Amano gatvėmis pakylam į vargingą Amman Jofrey rajoną. Šiandien nė vienas bent šiek tiek pinigų turintis jordanietis čia negyvena. Nė vienas, išskyrus kunigaikštį Mamdouh.
„Šį namą 1932 m. pastatė mano tėvas, niekas jame nepasikeitė, išskyrus tai, kad įvedžiau centrinį šildymą. Mano brolis atsisakė šio namo. Aš su džiaugsmu čia likau, - pasakoja jis. - Vaikai, einam, ką parodysiu!“
Mes lipam laiptais į ant stogo esančią terasą. Iš virtuvės sklinda skanus kvapas, girdisi puodų barškėjimas, ir vaikai pradeda niurgzti, kad nori valgyti. Tačiau pribloškianti panorama priverčia viską pamiršti. Iš čia matosi citadelė (buvusio Filadelfijos miesto griuvėsiai - aut. past.), Romėnų teatras, visas žemutinis Amanas.
Amanas yra vienas iš seniausių nuolat gyvenamų pasaulio miestų. Biblijoje šis miestas minimas Rhabbat Ammon pavadinimu. Vėliau, romėnų laikais, - Filadelfija.
Nusileidžiame į sodą, kuriame nėra nei žalios vejos, nei įspūdingų gėlių ar medžių, be kurių dabar neišsiverčia nė vienas turtingas jordanietis. „Reikia taupyti vandenį, žmonės neturi užtektinai geriamojo vandens, o kiti jį pila bet kur.“ Mamdouh Bisharat sode - tik tradiciniai Jordanijos medžiai, kurių nereikia laistyti, ir didžiausia akmenų kolekcija.
Kiekvienas laisvas plotas priglaudė arba naujus akmenų luitus, arba antikines iškasenas. „Dar prieš 20 metų Petros beduinai pardavinėjo turistams už grašius tikras bizantiškas, romėniškas monetas. Už grašius nuskeldavo antikinius biustus, ir turistai ramiai juos parsiveždavo namo. Tais laikais nebuvo jokių apribojimų. Man nieko kito neliko, kaip iš tų vagių, mano tautiečių, irgi pirkti. Aš norėjau išsaugoti šalies palikimą, kito kelio nebuvo“, - sustoja prie romėnų kolonos, kurią netoli gyvenantys žmonės norėjo įbetonuoti į pamatus.
Mūsų pokalbį nutraukia kvietimas prie stalo.
Pats Mamdouh beveik neprisėda prie mūsų, nes mums bešnekant susirenka nemažai žmonių. Šie namai, kaip ir „diwan“, visada atviri. Visi kviečiami prie stalo, kiekvienam kunigaikštis skiria šiek tiek laiko.
„Negaliu būti tarp žmonių, kurie nieko nedaro. Jordaniečiai dažnai laukia, kad kažkas už juos padarytų, sugalvotų, pasakytų, kaip elgtis. Patiems reikia imtis iniciatyvos. Gyventi reikia taip, kad būtų galima didžiuotis tuo, ką nuveikei. Kad nereikėtų gailėtis veltui praleistų metų“, - moko jis.
Mamdouh Bisharat su nostalgija šneka apie ankstesnę Jordaniją. Tą, kurioje žmonės nebuvo tokie paviršutiniški, kaip dabar. „Anksčiau žmogus gyveno iš to, ką turėjo, ir dar kitiems kiek galėdamas padėdavo. Dabar Amanas sausakimšas amerikietiškų „Hummer“. Kiek būtų galima už tuos pinigus padaryti gera. Bet... Šiuolaikinėje visuomenėje - svarbu tik pasirodyti“, - apgailestauja Mamdouh.
Kunigaikštis tuščiai nešneka - negaili pinigų niekam. Per kelerius metus, praleistus Jordanijoje, mačiau, kaip geranoriškai jis visiems padeda ir remia įvairias organizacijas. Žmonės, net ir asmeniškai nepažinodami kunigaikščio, nebijo prašyti jo pagalbos ar patarimo.
Daugeliui tai gali atrodyti smulkmena, bet tik šiuose namuose po pietų išgirdau padėką virėjai. Šiuose namuose viskas kitaip - sudanietės namų tvarkytojos vaikai laksto po sodą, sukiojasi tarp svečių, valgo su jais.
Kunigaikštis Mamdouh Bisharat ir jo žmona Basma neturi vaikų: „Viską darau dėl savo šalies. Materialinės naudos nė iš vieno savo projekto negavau. Džiaugiuosi, kad jaunimas galu gale bunda ir pradeda vertinti savo šalies palikimą.“
Važiuojant namo mašinoje tvyro tyla. Visi paskendę savo mintyse.
Staiga mano aštuonmetis sūnus ištaria: „Fantastiška diena! Ar mes ten dar grįšim?“
Su šypsena pagalvoju, kad kunigaikštis Mamdouh žadina ne tik savo tautiečius, bet ir visus, sutiktus savo kelyje. Taip, šio žmogaus gyvenimas tikrai nepraėjo veltui.
