Prieš kelis dešimtmečius žmonės čia plūsdavo norėdami atrasti ar sustiprinti savyje tikėjimą, pajusti ryšį su gamta ir Dievu, pasisemti dvasinių jėgų. Šiandien unikalią ekspoziciją po atviru dangumi negailestingai skriaudžia laikas. „Būdama čia matau, kaip gyvena Lietuva – mūsų, deja, vis mažiau“, - ištarė muziejuje šeimininkaujanti jo įkūrėjo V. Orvido jaunesnioji sesuo Palmira Beniušienė. Nors vaizdas čia gerokai pasikeitė, keliautojai iš viso pasaulio mina taką į vietą, kurią Jonas Mekas pavadino vienu reikšmingiausių dvidešimtojo amžiaus meno stebuklu.
Netrukus sukaks dvidešimt metų, kai mirė šio muziejaus įkūrėjas, skulptorius, brolis pranciškonas V. Orvidas. Tačiau į sodybą Kretingos rajone, už Salantų, kitapus miestelio kapinių, užsuka keliautojai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš tolimų kraštų.
Pakelėje neliko ženklo
Ši vieta, kaip ir anksčiau, labiau lankoma užsieniečių. Svetimi, o ne lietuviai labiau pastebi ir vertina jos unikalumą. Tai nestebina žinant, kad pats V. Orvidas daugelio buvo nesuprastas. Kai kurių vietinių jis laikytas tiesiog pamišėliu, o jo pasekėjai - savo išvaizda ir pažiūromis išsiskiriantis jaunimas iki šiol pašaipiai pavadinamas bendriniu žodžiu „orvidiniai“.
Po brolio ir tėvų mirties šeimos palikimą apsiėmusi globoti P. Beniušienė neslepia nusivylimo – po atviru dangumi esančios medžio skulptūros ir statiniai sparčiai nyksta. „Kiek pajėgiame, sutvarkome aplinką – nupjauname žolę, pamažu restauruojame kai kurias skulptūras, tačiau ekspoziciją atnaujinti ir deramai prižiūrėti visą teritoriją reikia milijonų, mes tokių pinigų neturime“, - guodėsi moteris. Ji teigė pasigendanti valdžios dėmesio ir rūpesčio kultūriniu palikimu, kuris neprižiūrimas greitai visai sunyks. Būtina sutvirtinti skulptūras, pūvančius medinius pastatus, kuriuose rinkdavosi ir apsistodavo dvasinės ramybės ieškoję žmonės, išvalyti vandens telkinius.
Trūksta dėmesio ir paramos
Muziejaus ateitimi prieš porą metų buvo rimtai susirūpinę garsūs Lietuvos menininkai. Jie kreipėsi į valdžią, prašydami padėti išsaugoti šį unikalų kultūros objektą. Tačiau viskas tebėra kaip buvę, o pasak P. Beniušienės, vis eina blogyn. Prieš kelis mėnesius muziejaus šeimininkė neteko žado, kai lankytojai pranešė nebegalintys rasti kelio į sodybą. „Kelininkai nuėmė ženklą prie tako, tai dabar žmonės neranda, kaip pas mus atvažiuoti. Tai padarė net neperspėję, pasirodo, ženklas nebeatitinka Europos Sąjungos reikalavimų. Patyriau didelį šoką. Dar bandžiau prašyti, kad pastatytų naują nuorodą, bet nieko nepešiau“, - piktinosi P. Beniušienė.
Nors velionis V. Orvidas yra prasitaręs, kad po jo mirties sodyba su skulptūromis turi likti gamtos ir Dievo valioje, jo sesuo įsitikinusi, jog muziejumi turėtų padėti rūpintis ir finansiškai paremti valstybė.
Sukdami galvą, kaip išlaikyti muziejų, P. Beniušienė prieš kelerius metus su vyru nusprendė čia pat atidaryti kavinę, kurioje lankytojai galėtų užkąsti. Tačiau nuo šių metų „Perkūndvariu“ pavadinta užeiga duris atveria tik iš anksto užsakytiems pobūviams.
