22 metų D. Laukevičius – pirmasis lietuvis, nuirklavęs tokį ilgą atstumą Baltijos pakrantėmis.
Trys palydovai jo kovą su vandens stichija stebėjo nuo kranto. Draugai į krantą išlipusiam irkluotojui padėdavo atgauti jėgas, bet atviroje jūroje jis galėjo pasikliauti tik savimi.
– Kas jus paskatino leistis į tokį žygį? – „Lietuvos rytas” paklausė Klaipėdos universitetą ką tik baigusio D.Laukevičiaus, kuris šią savaitę finišavo Melnragės paplūdimyje.
– Mintis apie tokią kelionę dingtelėjo prieš keletą metų, kai su dviem draugais baidarėmis plaukėme per Baltijos jūrą.
Prie Elando salos pajutę, kad tikslas jau pasiektas, svarstėme, ką veiksime toliau.
Tada kažkuris pusiau juokais užsiminė, kad galime irklais išmatuoti ir dvigubai didesnį atstumą nuo Talino iki Klaipėdos. Šios idėjos aš nepamiršau.
– Kodėl leidotės į kelionę vienas, be bendražygių?
– Jie norėjo prisidėti, bet negalėjo – sutrukdė asmeniniai reikalai.
Žinodamas, kad teks plaukti vienam, beveik pusmetį rengiausi kelionei – treniravausi ir uždarose patalpose, ir Melnragės pajūryje.
Beveik visą kelią mane lydėjo pakrantėmis automobiliu važiuojanti palaikymo komanda. Kai nematydavau draugų, jie krante iškeldavo aitvarą, sutemus signalizuodavo žibintais, kad žinočiau, kaip prie jų priplaukti.
– Ar įmanoma jūroje plaukti baidare prieš vėją ir bangas?
– Jei vėjas smarkesnis, verčiau palaukti, kol jis nurims.
Talino pajūryje gelbėtojai mane perspėjo, kad čia baidarėmis plaukioti negalima.
Iš pradžių kasdien nuirkluodavau apie 50 kilometrų. Estijos vandenimis plaukiau palei Saremos salą. Kirtęs Irbės sąsiaurį nusigavau iki Latvijos.
Ten vėjai ir bangos pristabdydavo. Kelis kartus buvau apvirtęs. Tekdavo plaukti ir naktį, per audras vilkti baidarę krantu.
– Kuo šis plaukimas skyrėsi nuo ankstesnio žygio per Baltiją?
– Tada atviroje jūroje mus lydėjo jachta „Lietuva”. Kritiniu atveju buriuotojai galėjo suteikti pagalbą, bet orai beveik visą savaitę buvo mums palankūs.
Plaukiant jūra kelio atgal nėra. Naktį specialiu įtaisu sukabintose baidarėse netgi išsimiegodavome. Per audras, užgriuvus didesnėms bangoms, du kartus buvome užkopę į jachtos denį.
Pakrantėmis plaukti saugiau. Tačiau vienišiams jūroje sunkiau – sudėtingesnėmis situacijomis nėra su kuo pasitarti.
Niekas neateis į pagalbą, jeigu bangos apvers baidarę ar ištiks kokia nors kita nelaimė.
Kai irkluotojas plaukia vienas, rizika kur kas didesnė, jis gali pasikliauti tik savo jėgomis.
Ties Sarema apvirtau penki kilometrai nuo kranto. Laimei, viskas baigėsi laimingai.
– Bet jūsų žygį nuo kranto visą laiką stebėjo palydovai?
– Esu dėkingas jiems už pagalbą – užtikrino mano kelionės saugumą. Tiesa, pasitaikė ir kuriozų. Persikėlę į Saremą palydovai tikėjosi iš ten keltu nuplaukti iki Ventspilio, bet reisai iš salos šią vasarą atšaukti.
Irbės sąsiauriu plaukiau be palydos. Su draugais vėl susitikau Latvijoje – jie automobiliu aplenkė visą Rygos įlanką. Latvijos pajūryje teko grumtis su ne itin palankiais vėjais.
– Ar nebuvo kilusi mintis išlipti į krantą ir grįžti automobiliu?
– Buvau psichologiškai nusiteikęs įveikti visą maršrutą.
Viena koja tirpo, bet nesijaučiau išsekęs.
Apmaudu, kad ties Papės kaimu jūra smarkiai pasišiaušė – kastis per putojančių bangų keteras negalėjau.
Paskutinius 50 kilometrų iki Melnragės teko kulniuoti pėsčiomis. Gerai, kad pasiėmiau ratukus, kurie tvirtinami prie baidarės dugno. Ties Šventąja mane pasitiko sesuo Agnė, seneliai.
– Ar kiti irkluotojai plaukia jūromis tokiais atstumais?
– Baidarių sporto mėgėjai dažniausiai irkluoja upėmis ir ežerais. Tačiau pasitaiko ekstremalių pojūčių mėgėjų, lendančių į Baltiją.
Vilnietis Darius Plėštys Lietuvos upėmis irklavo iki Rygos įlankos, o iš ten jūra nuplaukė iki Talino.
Pasaulyje jau yra ir tokių irkluotojų, kurie tolimoms kelionėms pritaikytomis valtimis perplaukia vandenynus.
– Gal ir jums Baltija jau nebeįdomi, vilioja vandenynai?
– Mano galvoje dar ošia bangų mūša.
Reikia atsikvėpti, grąžinti skolas už kelionę, kurios niekas neparėmė.
Baigiau socialinės geografijos mokslus, bet darbo niekas nesiūlo.
Baltija – atšiauri, bet nuostabi jūra. Būčiau laimingiausias žmogus, jeigu pavyktų ją apiplaukti.
Vilioja kelionės
* 1996 metų vasarą klaipėdietis Gintaras Paulionis nedidele savo gamybos irkline valtele „Alfred Jensen” perplaukė Baltiją pasikliaudamas tik savo raumenų jėga. Lietuvis tapo pirmuoju žmogumi, pasiekusiu kitą jūros krantą be burių ir variklio. Grįžtantį atgal keliautoją užklupo smarki audra, nuskandinusi keltą „Estonia”. Jis žuvo netoli Preilos.
* 1999 metais į kitą unikalią kelionę buvo išlydėti vilnietis Vytautas Žalys, anykštėnas Vytautas Germanavičius ir tauragiškis Audrius Skurvydas. Žygeiviai perplaukė Baltiją irklais varoma triviete 4,8 metro ilgio ir 1,4 metro pločio kanoja „Baltoskandija”. Lietuviai įveikė 420 kilometrų. Pakeliui jie trumpam stabtelėjo Švedijos Gotlando ir Elando salose.
* Prieš porą metų klaipėdietis Paulius Paulionis sumanė pakartoti savo tėvo žygį – perplaukti Baltiją jūrine baidare. Vyras pasitelkė į pagalbą du bendraminčius vandens sporto mėgėjus Marių Norvaišą ir Domantą Laukevičių. Nuirklavę maždaug 300 kilometrų vyrai po savaitės išsilaipino Elando saloje, o po to nuplaukė ir iki Kalmaro uosto.
* 2010 metais Niujorke gimusi lietuvių kilmės amerikietė Aleksandra Klimas-Mikalauskas tolimoms kelionėms pritaikytu daugiaviečiu irklais varomu 12 metrų ilgio katamaranu „Big Blue” perplaukė Atlantą. Įgulą sudarė keliolika pakaitomis irklavusių žygeivių. Kelionė nuo Maroko krantų iki Karibų jūroje esančios Barbadoso salos truko daugiau kaip mėnesį.
