Į vasaros gastroles arkliais traukiamu vežimu teatro trupė šiemet išsiruošė jau 26-ąjį kartą. Nenuilstančio šio teatro režisieriaus ir meno vadovo Antano Markuckio vadovaujamas dvylikos žmonių kolektyvas per 11 dienų nuvažiavo maždaug 200 kilometrų Kėdainių, Raseinių, Kelmės, Radviliškio rajonų keliais. Per tą laiką aplankytuose kaimuose panevėžiečiai 20 kartų suvaidino spektaklį „Skruzdelė atsiskyrėlė“.
Šiemet savo vasaros gastroles Panevėžio lėlių vežimo teatras neatsitiktinai pradėjo nuo Kėdainių rajone įsikūrusios Krakių gyvenvietės. Pasak A. Markuckio, jau daugiau nei dvidešimt metų Krakių žemės ūkio bendrovė teatrui be jokio atlygio skolina gastrolėms arklius.
Ir šiemet didžiulį teatro vežimą, per spektaklius virstantį scena spektakliui, traukė du ramūs ir ištvermingi Lietuvos sunkiųjų veislės arkliai, priklausantys Krakių žemės ūkio bendrovei. „Net neįsivaizduoju, kaip šios bendrovės vadovui Nikolajui Danilčenko mes galėtumėm atsilyginti – ir arklius duoda, ir avižų jiems visai kelionei įdeda“, – dėkingumo neslepia režisierius. Todėl paprašyti suvaidinti savo spektaklį Krakiuose liepos 1-ąją rengiamoje šventėje, panevėžiečiai sutiko net nesvarstydami ir net paankstino savo gastrolių pradžią.
Jau daugiau nei ketvirtį amžiaus vasaromis arklių traukiamu vežimu su trupe vaidinti mažiems ir dideliems žiūrovams keliaujantis A. Markuckis sako per tuos metus prisižiūrėjęs visko.
Paklaustas, kaip per tuos metus pasikeitė Lietuvos kaimai, panevėžietis režisierius sako matąs ir gerų, ir blogų pokyčių. Vieni pasikeitimai į gera – kaimuose atsiranda vis daugiau gražiai tvarkomų sodybų, žmonės negailėdami laiko stengiasi susitvarkyti savo namų aplinką. „Stogai naujai dengiami, sienos dažomos“, – vardija per pastarųjų metų gastroles pastebėtus teigiamus pokyčius A. Markuckis. Vis dėl to tokie pasikeitimai dažnesni didesnėse gyvenvietėse, arčiau miestų.
Tačiau atokesnėse vietovėse teatro trupė rasdavo ir visiškai prasigėrusių kaimų. Dažniausiai jų gyventojų vienintelis pajamų šaltinis – pašalpos už vaikus. „Eina per kaimą žmogus, neaiškios lyties ir amžiaus, nuburkęs, sutinęs. Jam nei gyvybės, nei gyvenimo negaila“, – panašių į zombius kaimo žmonių per gastroles prisižiūrėjo režisierius. Viename tokiame kaime užkalbinta vietos parduotuvės pardavėja sakė per 20 darbo metų stebėjusi, kaip visas kaimas degradavo.
A. Markuckio nuomone, baisią tokių kaimų realybę reikėtų pamatyti šalies politikams, dažniausiai toliau Vilniaus mūrų nosies neiškišantiems. Pamatytų jie tuomet tai, ko dar nematė. Pavyzdžiui, visą kaimą, gyvenantį be elektros. Tokį Panevėžio lėlių vežimo teatro kolektyvas surado per ankstesnes gastroles. Pasirodo, jo gyventojams dėl skolos už elektrą iš pradžių buvo nutrauktas jos tiekimas. Kai žmonės pradėjo elektrą savavališkai pasijunginėti nuo stulpų, tai elektrikai ir laidus nuo jų pašalino.
Baisiausia, kad tokiomis sąlygomis auga vaikai. Šiemet, skirtingai nei ankstesniais metais, prie lėlininkų vežimo atėję vaikai valgyti neprašė – galbūt gėdijosi. Tačiau negalinčių sumokėti 2 litų už bilietą į spektaklį žiūrovų būdavo nuolat. Viename kaime vaikas paprašė įleisti žiūrėti spektaklio nemokamai ir sakė, kad jo tėvas už pusę metų algos negauna, o netrukus užsimiršęs draugui jau pasakojo, kad gimdytojas vėl nuo pat ryto geria.
Neturinčius pinigų bilietui mažuosius žiūrovus aktoriai stebėti skruzdelės nuotykių visuomet įleisdavo. Pasak A. Markuckio, anksčiau spektaklius per vasaros gastroles trupė rodydavo nemokamai. Tačiau aktoriai pastebėjo, kad nemokamą pramogą žmonės mažiau vertina – žiūrėk, vidury spektaklio susigalvoja vaikai iki parduotuvės ledų nubėgti ir kelia šurmulį. O nusipirktas bilietas tarsi įpareigoja juos kitaip elgtis, drausmina.
Į bet kurį kaimą užsukęs lėlių vežimo teatras sulaukdavo didelio žmonių susidomėjimo. Žiūrėti spektaklio gyventojai traukdavo pasipuošę tarsi į kokius atlaidus. Kaip ir ankstesniais metais, teatralai nuolat būdavo vaišinami kaimiškomis gėrybėmis – nuo lašinių, dešros, medaus iki duonos. Šiemet žiūrovai tiek prinešė braškių, kad jų suvalgyti nebepajėgę aktoriai tiesiog vežime, ant turistinės viryklės išsivirė braškių uogienės.
Pasak A. Markuckio, viename Kelmės rajono kaime prie jo priėjęs jaunas vyras pasidžiaugė, kad
lėlininkai vis dar išvažiuoja į gastroles po kaimus. Jis pasisakė prieš dvidešimt metų, būdamas vaikas, žiūrėjęs šiame kaime panevėžiečių spektaklį, netgi parodė, kurioje vietoje tuomet buvo
pastatytas vežimas, virtęs scena.
Pasak režisieriaus A. Markuckio, jų teatro išvykos į kaimus kai kuriems vietos gyventojams –
netikėta ir neįprasta pramoga. Būna, kad ne tik vaikai, bet ir suaugusieji prisipažįsta, pirmąkart gyvenime gyvai matantys spektaklį.
Būna ir tokių, kurie, atvykus panevėžiečiams teatralams, prie jų vežimo atveda savo vaikus pažiūrėti... arklių. Pasirodo, net ne visi kaimo vaikai yra matę gyvą arklį. Jų kai kuriose apylinkėse paprasčiausiai nebelikę.
Krakių žemės ūkio bendrovės paskolintais arkliais per gastroles daugiausia rūpinosi Arminas Šimonis, kurį kolegos pristatė kaip aktorių, scenos darbininką, budintį ugniagesį ir arklininką. Jam padėjo aktorė ir režisieriaus padėjėja Vaida Makrickaitė.
Kaip tyčia, gastrolių metu pasitaikė itin karšti orai, todėl arkliams buvo nelengva. Juos vargino ir karštis, ir būriais puolantys kraujasiurbiai vabzdžiai. Net ir tokiomis sąlygomis įspūdingo sudėjimo arkliai kasdien įveikdavo apie 20 kilometrų, tempdami daugiau nei 3 tonas sveriantį vežimą.
„Lygiame kelyje dar nieko, bet įsivaizduokit, jei įkalnė ar nuokalnė pasitaiko – tai tas pats, kaip arkliais be stabdžių žemyn riedantį vilkiką bandyti sustabdyti ar į kalną užtempti“, – pasakojo teatro vadovas. Prieš kelerius metus dabartinį vežimą sumeistravo patys teatro auksarankiai, panaudoję kombaino važiuoklę. Vežimas, sustojus kaimuose tampantis ir scena, ir nakvynės vieta, yra pernelyg sunkus. Turėdami patogesnį ir lengvesnį vežimą, gastroliuojantys aktoriai galėtų per dieną nuvažiuoti beveik perpus ilgesnį atstumą, ir parodyti dvigubai daugiau spektaklių. Negana to, dabartinis vežimas neregistruotas ir jokia transporto priemonė jo tempti negali.
Teatro kolektyvo paskaičiavimais, naujas, perpus lengvesnis nei dabartinis vežimas, kurį galima būtų įregistruoti, kainuotų apie 72 tūkst. litų. Lėlininkai netgi surado firmą, galinčią jį iš aliuminio ir plastiko pagaminti. Bėda – nėra pinigų.
Todėl Panevėžio lėlių vežimo teatro kolektyvas per gastroles keiksnojo dabartinį Kultūros ministrą Arūną Gėlūną. Pasak režisieriaus A. Markuckio, maždaug prieš metus ministras pažadėjo skirti lėšų naujam, gerokai lengvesniam teatro vežimui pagaminti, tik iškėlė sąlygą – kad pinigų duotų ir Panevėžio miesto savivaldybė. Pastaroji iš savo skurdaus biudžeto vieninteliam Europoje lėlių vežimo teatrui skyrė 22 tūkstančius litų. O štai ministras A. Gėlūnas savo pažado neįvykdė iki šiol.
