Nepastebiu, kaip atminu į Saulėtekį, kur prie Vilniaus universiteto (VU) sporto salės manęs jau laukia Irmantas Kašalynas – augalotas, tvirto kūno sudėjimo, visada kupinas energijos ir geros nuotaikos, Fizinių ir technologijos mokslų centro darbuotojas. „Šiandien bėgsim 15 kilometrų“, - šelmiškai šyptelėjęs pareiškia jis.
„Įdomu, ar vesdamas laboratorinius darbus jis taip pat šypsosi vargšui studentui pareikšdamas, kad vietoj valandos trukmės laboratorinio darbo, amperus skaičiuoti reikės tris valandas“, - pagalvoju aš. Ačiū Dievui, aš savo fizikos bakalauro studijas jau seniai baigęs ir su Irmantu susitinku ne laboratorijose, o treniruotėse ir kalnuose.
Sulaukiame trečiojo komandos nario Lauryno ir pradedame savo alinančią treniruotę per Saulėtekio pakraštyje nusidriekusį Aukštagirio mišką. Miško pavadinimas skambus, bet jis toli gražu nesiekia tų aukštumų, į kurias mes ruošiamės.
Šiandienos treniruotė - tik maža dalis viso treniruočių ciklo, per kurį mes ruošiamės žygiui Pamyro kalnuose. Liepos 21 d. maža mūsų VU žygeivių komanda išskrenda į Tadžikijos sostinę Dušanbę. Tadžikijoje ruošiamės eiti sudėtingiausios kategorijos kalnų žygį, aukščiausiais Pamyro kalnagūbriais.
Nuo pat šių metų pradžios mes planavome, ginčijomės, derinome ir galiausiai sukūrėme ambicingą planą. Tadžikijoje be išorinės pagalbos planuojame eiti daugiau nei 200 km maršrutą negyvenamais milžiniškais ir apledėjusiais Pamyro kalnais. Per 23 žygio dienas turėtume persiristi per 3 atskiras kalnų grandines, pereiti bent 5 perėjas, užlipti į porą viršūnių.
Viskas atrodytų ne taip ir baisiai, jei nežinotum, kad pora iš tų perėjų - kalnų turistų vertinimo skalėje yra sudėtingiausios 3B kategorijos, o viena iš viršūnių – Koržanevskajos – stiebiasi į dusinantį 7105 m aukštį. Maža to, per ją perlipti mes planuojam su visa manta - pakilti iš vienos jos pusės ir nusileisti į visiškai kitoje pusėje esantį slėnį. Kalniečių terminologijoje tai vadinama „traversu“. Nepatyrusiam skaitytojui galėčiau pasufleruoti, kad traversu su 30 kg sveriančiomis kuprinėmis perlipti tą kalną iki šiol pavyko tik vienai rusų komandai. Mes tikimės, kad būsim antrieji.
Pagrindinis idėjos sumanytojas, žygio vadas – Donatas Zigmantas su mumis šiandien nesportuoja. Jis kol kas gyvena Švedijoje ir mus tikina, kad dirba pagal savo individualią treniruočių programą. Aš manau, kad tas Lundo universiteto mokslų daktaras yra taip užsiėmęs savo moksliniais tyrimais, kad treniruotėms laiko skiria tikrai žymiai mažiau negu mes. Gal ir gerai, nes kai pastarąjį kartą su Donatu kopėm į 5498 m Čimtargos kalną, paskui jį suspėti buvo labai sunku. Šiaip ar taip Švedijoje reljefas yra kur kas palankesnis praktikuotis. O mes, perbėgę per visą Aukštagirį, ieškom įvairesnio kraštovaizdžio ir sukam Šveicarijos ir Sapieginės parkų link.
Šiame Antakalnio pašonėje esančiame miškelyje paskutinis ledynmetis išgraužė tokias griovas ir suformavo tokius šlaitus, kad į daugelį jų pėsčiomis užlipti sunku, mūsų tikslas - į juos užbėgti. Viename iš pakilimų ausų būgneliais pradėjau jausti, kaip plaka širdis. Ne girdėti, o jausti. Girdėti per savo paties šnopavimą jau nieko neįmanoma. Jausmas labai primena alsavimą kopiant 6000 m aukštyje. Vienintelis skirtumas, kad čia mes bėgam, o aukštyje, kur oras praretėjęs, vien tik lėtai lipdamas jau pasieki tokį pat aukštą kvėpavimo ir širdies ritmą.
Prisimenu, kai 2006 m. lipau į 7000 m aukščio kalną, pastovaus kopimo ritmo palaikyti buvo neįmanoma. Vos žengęs 5 žingsnius turėdavau sustoti, kad atgaučiau kvapą. Juokingiausia, kad visi aplinkiniai jautėsi panašiai ir jiems atrodė, kad aš lipu sparčiai.
Šiemet tokiame aukštyje mes turėsime judėti su sunkiomis kuprinėmis, todėl užduotis bus dar sunkesnė. Visa komanda tai supranta ir treniruotėje nė vienas nebando tinginiauti.
Kiekvienoje komandinėje treniruotėje yra jaučiama maža sportinė konkurencija. Kildamas į kalniuką aplenkiau Irmantą ir Lauryną, bet viršuje uždusau ir mums leidžiantis žemyn dideliais žingsniais šuoliuodamas Irmantas išsiveržė į priekį. Tik Laurynas šiandien prastai jaučiasi ir su mumis nerungtyniauja. Tikiuosi, kalnuose jam problemų nekils. Vis dėlto jis mūsų grupėje jauniausias ir tokiame aukštyje dar nėra buvęs.
Laurynas Marcinkus, ne taip, kaip likusi trijulė, yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) klubo narys ir į kelionę su VU žygeiviais važiuoja pirmą kartą. Šiemet inžinerinės architektūros bakalauro studijas baigiantis jaunuolis VGTU turistų klube pasižymėjo sportiškumu ir entuziazmu. Su savo klubu apkeliavęs Kaukazą ir Tian Šanį, šiemet pasiryžo jėgas išbandyti su VU sportininkais.
Sudėtingiems kalnų žygiams pakankamą patirtį turinčių ir pajėgių žmonių rasti sunku. Šiam žygiui surinkome komandą iš visos Lietuvos. Po poros mėnesių paieškų ir pokalbių su potencialiais kandidatais nusprendėme, kad į žygį važiuosime tik keturiese. Nedaug žmonių pasiryžta visas vasaros atostogas praleisti žygiuojant ledynais, miegant ant sniego, kur geriamąjį vandenį tenka tirpdyti ant benzininės viryklės, o visoms 23 žygio dienoms daiktų turi tik tiek, kiek nešiesi kuprinėje. Jei kartais pamirštum ar pamestum, pavyzdžiui, šaukštą, tai kasdienę košę valgyti tektų kaip indui – saujomis.
Keliauti planuojame tokiomis vietomis, kuriose žmonių beveik nebūna, esame beveik tikri, kad per visą žygį svetimus žmones matysime daugiausia 4-5 dienas, o visą likusį laiką mūsų maža komanda pasikliauti galės tik keturiomis rankų poromis. Keturių žmonių komanda kalnų žygyje yra mažoka, bet dėl to būsime žymiai judresni, kalnuose galėsime judėti greitai.
Apsukę ratuką per Sapieginės ir Šveicarijos parko kalnus, grįžtame ten, iš kur pradėjom – į Saulėtekį. Irmanto prognozė neišsipildė - distancija buvo ne penkiolikos, o keturiolikos kilometrų, užtat rankinis GPS imtuvas suskaičiavo net 500 m vertikalaus pakilimo. Tas pats, lyg būtume užlipę į 160 aukštų pastatą ir visa tai - trumpiau nei per 1 val. 15 min. Deja, kalnuose keliauti tokiu tempu bus neįmanoma. Sunkios kuprinės, žymiai statesni šlaitai ir oro trūkumas mus gerokai stabdys. Nepaisant to, per 23 dienų žygį turėtume pakilti ir nusileisti dešimtis tūkstančių vertikalių metrų, iš kurių ne vienas tūkstantis toks status, kad įveikti įmanoma tik naudojantis virvėmis.
Šiandieninę treniruotę jau baigiame. Iki išvykimo į kalnus lieka mažiau nei savaitė, o pasiruošimo darbų sąrašas niekaip netrumpėja. Reikia pasirūpinti kiekviena smulkmena - pradedant specifiniu alpinistiniu inventoriumi ar viso mėnesio maistu, baigiant šiltais apatiniais rūbais. Smagūs rūpesčiai!
