Nusipirkti ir paragauti žuvų galima tiesiog gatvėje. Pardavėjai vilioja pavadinimais, asortimento gausa. O paklausti, ar žuvis tikrai lietuviška, linksi galva ir tikina, kad visos jų parduodavo gėrybės – tik iš šalies vandenų.
Tačiau paradoksalu tai, kad neretai prekiaujama ne tomis žuvimis, kurios pagaunamos Baltijos jūroje, o atsivežtomis iš tolimų kraštų – Kinijos, Vietnamo. Jei norite kokybiško ir dar būtinai lietuviško produkto, jo teks paieškoti. Nebent tiksliai žinote, kur pamaryje gauti šviežiausių Baltijos jūros gėrybių.
Palangos autentika
„Mes rūkome tai, ką pagauname Baltijos jūroje. Kasdien vis kitokia žuvis“, - pokalbį apie rūkytos žuvies kultūrą pradeda vienas jos pirmtakių, 65 metų žvejys Saulius Žulkus. Žvejoti jis pradėjo dar būdamas vaikas.
„Studijuodamas taip pat grįždavau į gimtąjį kraštą ir eidavau žvejoti. Pirmasis mano žvejybos mokytojas buvo gelbėjimo stoties vadovas amžinatilsis Andrius Jukna. Jis mane išmokė žvejoti su tinklais ir rūkyti žuvį“, - pasakoja žvejys.
Labiausiai vyrui patinka žvejoti ant jūros tilto ir Šventojoje, kai ten dar buvo galima prieiti ant molo. Ant tilto žvejoti jam atrodo patogiausia – gali pasirinkti vietą, gylį. Ten daug žuvų suplaukia. Tiesa, dabar šioje vietoje prisirenka nemažai žvejų, o masinė žvejyba užkietėjusiam žvejui atrodo nuobodi.
„Prieš 30-40 metų čia rinkdavosi tik palangiškiai“, - prisimena S. Žulkus.
Klientų niekada netrūko
Vyriškio gyvenimas jau kone 40 metų sukasi vien apie žuvį. Kai ryte užsukome į jo prekyvietę, jau tuomet prie jo buvo išsirikiavusi nemenka šviežiai rūkytos žuvies užsimaniusių pirkėjų eilutė. „Ir taip nuolat. Žmonės eina ir eina. Kai kurie klientai iš manęs žuvį sąžiningai perka daugiau nei 10 metų.“
„Štai, čia kabo mano žuvys – strimelės, naujos žuvys grundalai, žiobriai, ešeriai, karšiai, otai, plekšnės, menkės. Visos šios gėrybės – iš Baltijos jūros vandenų. Iš kitų šalių atsivežam skumbrių, sauridų, ungurių. Pastarieji atvežami iš Japonijos“, - žuvies kilmę aiškina S. Žulkus.
Pašnekovas žuvies kilmės tikina niekada neslepiantis. O ir reikalo tai daryti nemato, mat žuvį gaudo pats su keliais kartu dirbančiais vyriškiais, savo rankomis ją rūko ir pardavinėja.
„Man keista, kai mūsų vadinamieji gamtininkai aiškina, kad Baltijos jūra užteršta. Tai Azijos Mekongas išvis yra tualetas. O iš jo dar žuvį traukia ir čia veža. Juk ten vienas didelis šiukšlynas“, - piktinasi žvejys.
Jis neslepia, kad daugelyje Palangos kioskuose pardavinėjama rūkyta žuvis su kokybe nieko bendra neturi. „Visi kioskai žuvį perka iš cechų, o cechai – tai pramonė. Žuvis šaldyta, o rūkoma ji merkiant į visokią chemiją.“
Be to, prasta žuvimi prekiaujantys verslininkai net neturi galimybės pasiūlyti pigesnės žuvies, nes kainų skirtumus išlygina jų uždedamas antkainis.
Lietuviška ar ne?
Atskirti, ar žuvis lietuviška, nėra sudėtinga: „Pas mus tam tiktų žuvų tiesiog nėra. Tarkim, kokių pangasijų. Kai žmonės klausia, aš jiems pasakau, iš kur ta žuvis. Tai žmogaus sąžinės reikalas.“
O, štai, tradicinė lietuviška žuvis, anot vyriškio, yra žiobris: „Jis valgomas su meile. Turi šiek tiek ašakėlių, yra riebokas, bet be galo gardus. Ešerys irgi labai skanus. Be ašakų. Valgai ir nieko daryti nereikia.“
Vertingiausia Baltijos jūroje pagaunama žuvis, anot žvejo, yra otas. „Ir brangiausia“, - neslepia jis. Dar viena karūnos verta rūšis – Baltijos jūros lašiša.
O karšto rūkymo menkės ieškoti teks kaip keturlapio dobilo: „Parduotuvėse jos nerasi. Tai labai lepi žuvis, o paruošti ją nėra lengva, mat rūkoma ji gali tiesiog „subyrėti“.“
Prieš ketverius metus Palangoje prie tilto kibti pradėjo nauja žuvis – grundulas: „Ji veisiasi Azovo, Kaspijos, Juodojoje jūrose. Manau, kad ji paplito laivams, gabenantiems naftą, į Baltiją nuleidžiant balastinį vandenį. Šią galima ir kepti, ir marinuoti, ir rūkyti.“
Rečiau į žvejo rankas patenka lašišos, starkiai, šlakiai, upėtakiai, karosai.
Vakar pagavo, šiandien pardavė
Geriausia rūkykla, anot specialisto, yra tradicinė medinė: „Žemaitiškai mes ją vadiname rūkuže. Joje rūkoma žuvis kvėpuoja. Žuvis, priklausomai nuo jos rūšies, rūkoma apie 4 valandas. Tarkim, žuvį gavome vakar, ją išskrodėme, pasūdėme ir iš ryto išrūkėme.“
Pono Sauliaus žuvis keliauja ir į Sankt Peterburgą, ir į Maskvą. O įdomiausi pirkėjai jam atrodo suvalkiečiai.
„Jie ateina ir klausia, kokia žuvis yra pigiausia. Nueina į paplūdimį, paragauja žuvies ir tada pas mane atsiunčia savo mažą vaiką su vienu litu rankose. O šis sako: „Gal turite žuvytę už lituką?“ - komiškas situacijas prisimena žvejys.
Lietuviai ragauja viską
Algirdas Gečas, Palangoje įsikūrusio restorano „Žuvinė“ virtuvės šefas, pasakoja, kad svečiams patiekia tai, ką tądien pavyksta pagauti: „Vasarą itin mėgstama žuvis yra otas. Puiki žuvis yra sterkas. Ji turi mažai ašakų, be to, pasižymi puikiomis skonio savybėmis. Ją galima ir kepti, ir farširuoti. Pagal pamario krašto kulinarinį paveldą gaminame ir sterko maltinukus. Jie ruošiami tik iš labai šviežios žuvies. Rudenį atkeliauja lynai, sykai.“
Lietuviškiausia žuvimi jis vadina karšį. Jis ir yra pajūrio simbolis. O štai unguriai į „Žuvinę“ atkeliauja iš Zarasų arba Ignalinos.
Gerų lietuviškų žuvų, anot virtuvės šefo, yra be galo daug. Tiesa, į restoraną atkeliauja ir šiek tiek egzotiškesnių pavadinimų žuvys – dorados, čilietiški ešeriai, jūrų velniai.
Žuvies žinovas neabejoja, kad pajūryje paragauti lietuviškos žuvies nėra neįmanoma užduotis. „Kokybe besirūpinančios kavinės ir prekybvietės stengiasi pardavinėti Kuršių mariose ir Baltijos jūroje pagautas žuvis“, - sako A. Gečas.
Pašnekovo nuomone, Baltijos jūra vis dar gausi žuvų rūšių: „Aišku, tai nėra Viduržemio ar Pietų Kinijos jūra. Jų asortimentas gausesnis, egzotiškesnis, bet ir mūsų vandenyse gausu gardžių, puikių, ypatingo skonio žuvų.“
