Z. Tarakevičių, pasisodinusį prieš save eilinę „auką“, galima išvysti ir Kaune, ir Vilniuje, o vasarą dažniausiai Palangoje, kur jis praleidžia visą sezoną, po kurio jo šaržų kolekcija pasipildo naujais piešiniais. Kiek jų dailininkas jau yra nupiešęs? „Nebeskaičiuoju, nes jų – tūkstančiai“, - šypsosi pašnekovas ir pasakoja, kaip šaržų piešimas praskaidrina jo kasdienybę.
Z. Tarakevičius – ne tik karikatūristas, bet ir animatorius. 1964 metais jis nupiešė pirmąjį lietuvišką pieštos animacijos filmą – 8 minučių trukmės „Vilką ir siuvėją“. Animacija iš jo kasdienybės niekur nedingo. Šiuo metu dailininkas piešia naująjį savo kūrinį – 8 minučių trukmės pasaką „Sigutė“.
„Man trūksta laiko ir pinigų. Gavau kuklų finansavimą iš Kultūros ministerijos, bet jo neužtenka, mat kartais vienos sekundės trukmės kadrui tenka sukurti net ir tūkstantį piešinių“, - lietuviškos animacijos realybę atskleidžia dailininkas.
Animaciją iškeitė į šaržus
Kol animacinis filmukas laukia pinigų, Z. Tarakevičius laukia jo šaržų užsigeidusių poilsiautojų. Jų būna kasdien – kartais vos vienas kitas, o kartais net ir į eilę rikiuojasi. Ir taip jau 20 metų: „Šaržavimas mane taip patraukė, kad išėjau iš Lietuvos kino studijos ir atsidėjau vien šiam pomėgiui.“
Z. Tarakevičius piešti šaržus pradėjo dar besimokydamas dailės mokykloje. Jis paslapčia šaržuodavo savo draugų veidus, o parodžius piešinį, visi krisdavo iš juoko. Rimčiau šaržuoti jis pradėjo dirbdamas Radijo gamykloje graviruotoju.
1981 metais jam buvo pasiūlyta dalyvauti tautodailininkų šventėje Vilniuje. Pilies skersgatvyje dailininkas piešė žmonių šaržus, o kiekvienas piešinys jo kišenę papildydavo vienu rubliu: „Kaip prilipo, taip prilipo.“
Be humoro jausmo – nė žingsnio
Vienam šaržui Z. Tarakevičius skiria apytiksliai nuo 5 iki 10 minučių. Spalvotam piešiniui paaukoja beveik pusvalandį. Per trumpą laiką, kol gimsta linksmas, kartais neįtikėtinai taiklus jo kūrinys, neretai nutinka įdomių dalykų.
Šio sezono pradžia nieko gero nežadėjo – buvo ir šalta, ir lietinga, ir nyku. Liepos pradžioje atšilo, bet kas žino, ar rytoj vėl nepradės pliaupti lietus.
Du dešimtmečius pajūryje praleidęs dailininkas nedaugiažodžiauja – Palanga, nors ir visų peikiama, savo dvasią turi: „Jūs net neįsivaizduojate, kaip pasikeitė šis kurortas. Kažkada jis priminė niekam neįdomią griuveną, o dabar ji – švari, gėlėta ir kur kas kultūringesnė nei anksčiau. Kadaise čia buvo net nesaugu. O dabar visi kultūringi, pasipuošę, šypsosi, gatvėse mažiau chuliganų ir girtuoklių“, - Palangai komplimentus žarsto pašnekovas.
Kritikos jis negaili tik savo konkurentams – esą jiems ne tik trūksta talento, bet ir meninio išsilavinimo. Pigesnius piešinius siūlantys karikatūrininkai atima iš dailininko dalį uždarbio, todėl tenka mažinti kainas.
Pono Zenono rankų šaržo kaina – 30 litų. Už spalvotą piešinį teks sumokėti 50 litų. O už prekybos vietos nuomą ir mokesčius, už visą sezoną, meninikui tenka pakloti maždaug tūkstantį litų.
„Kita vertus, turiu savo publiką. Tai žmonės, kuriems šaržai – lyg meno forma. Jie ieško kokybės ir žino, kad pastebėsiu tai, ko nepastebės prastas karikatūristas. Be to, kiekvienas, piešiantis šaržus, turi savo unikalų braižą“, - gražių žodžių sau negaili pašnekovas.
Vieni verkia, kiti juokiasi
Vyrai ir moterys, sako karikatūrininkas, į jo šaržus reaguoja skirtingai: „Vyrams humoro jausmas nėra svetimas, o štai moterys šią Dievo dovaną turi rečiau. Moterys nori būti gražios. Jos tiesiog taip ir sako: nupieškite mane gražią.“
Šaržas negali būti nei gražus, nei negražus. Jei neturite sveiko humoro jausmo ir ironijos, neprašykite piešti šaržo.
Paklaustas, ar yra buvę, kad pamatęs savo šaržą žmogus pasipiktintų arba apsiverktų, Z. Tarakevičius neslepia: buvo visko. Štai, įskaudinti neretai pasijunta vaikai. Pamato piešinį ir pradeda verkti.
O buvusio Vilniaus mero Juozo Imbraso šaržas aukciono metu buvo parduotas už 700 litų. Nemenki pinigai, tiesa, nusėdo ne jo, o renginio organizatorių kišenėje.
„Bet ir man gerai – turiu daug užsakymų. Šaržų nori ir vestuvininkai, ir įmonės. O man gerai. Juk tai darau visą savo gyvenimą“, - šypsosi ponas Zenonas ir skuba kalbinti jo stendu susidomėjusius poilsiautojus.
