Visiems, trokštantiems pasimėgauti maudynėmis garuojančiame vandenyje ir karštosiose versmėse virtų kiaušinių skoniu nebūtina ryžtis ilgam ir varginančiam skrydžiui į Japoniją ar pasmerkti save drėgnoms ir vėjuotoms atostogoms Islandijoje – patyrę keliautojai pataria pasimėgauti visais anksčiau minėtais malonumais, gamta, ramybe bei švelniu subtropiniu klimatu Portugalijai priklausančiose Azorų salose.
Autonominis Azorų regionas – tai devynių salų vulkaninės kilmės archipelagas Atlanto vandenyne. Didžiausioje ir gausiausiai gyvenamoje saloje, karštosiomis versmėmis, smaragdiniais ežerais ir ananasų plantacijomis garsėjančioje Sao Migelyje, įsikūrusi salyno sostinė Ponta Delgada.
Ponta Delgada pasiekiama tiesioginiu skrydžiu iš keleto Portugalijos miestų bei Londono vietos oro linijomis. Reguliarūs skrydžiai jungia didžiausią archipelago salą su kitomis aštuoniomis salomis.
Sao Migelio saloje esantis Furnaso regionas turistų pamėgtas dėl karštųjų versmių. Tiesa, kitaip nei atšiaurioje Islandijoje, lagūnos čia ne skaisčiai žydros, o purvinai rudos dėl itin didelio geležies kiekio vandenyje, keistos spalvos vanduo skaisčiai geltonai nudažo jame besipliuškenančių mauduolių kojų pirštus.
Nepaisant ne itin patrauklios vandens spalvos, maudynės Furnaso karštosiose versmėse nuteikia maloniai. Kitaip nei Islandijoje, karšto vandens maudykles čia supa ne gremėzdiški statiniai, o palmės, gausūs paparčiai ir subtropinių miškų medžiai.
Dauguma salose augančių augalų – gyvos fosilijos. Manoma, jog panašūs į čia augančius miškus Europos žemyne vešėjo dar iki ledynmečio, kuris aplenkė Azorų salas. Dėl šiltųjų srovių salynui būdingas malonus šiltas klimatas, panašus į tą, kuris vyrauja Viduržemio jūros regione - net žiemą oro temperatūra čia retai būna mažesnė nei penkiolika laipsnių šilumos, vandens – dar aukštesnė.
Kaip ir Islandija, Sao Migelio sala yra vulkaninės kilmės. Manoma, jog Sao Migelio salos amžius gali siekti milijonus metų, o „jauniausios“ archipelago salos Piko amžius – vos kiek daugiau nei trys šimtai tūkstančių metų.
Azorų salas XV a. atrado portugalų keliautojai – tuo metu archipelagas buvo negyvenamas. Į malonaus klimato žemdirbystei palankias salas atsikraustę portugalai puikiai pritapo bei sukūrė tvirtą bendruomenę su savita kultūra bei dialektu.
Praėjusiame šimtmetyje Senajame žemyne siaučiant karams bei ekonominiam nepritekliui nemaža dalis Azorų salų gyventojų persikėlė į JAV – nė iš vieno Portugalijos regiono praėjusiame amžiuje neemigravo tiek daug gyventojų. Tačiau bendruomenė išliko.
Vietos gyventojai negali nežavėti. Vienoje įspūdingiausių Furnaso regiono vietų, Rua da Agua Quente (Karšto vandens gatvė – port.) kiekvieną vakarą garbaus amžiaus žmonės renkasi paplepėti bei išgerti azorietiško alaus.
Visuomet puikios nuotaikos žmonių balsai sklando ore drauge su nuo karšto maudyklių vandens kylančiais tirštų garų debesimis, sukurdami tiesiog magišką atmosferą, kuria norėtųsi mėgautis amžinai.
Tačiau azoriečiai ilgai nevakaroja - gardžiu pienu bei neaprėpiama iš jo pagamintų produktų įvairove garsėjančiame Azorų salyne dauguma gyventojų tebesiverčia galvijų auginimu, tad ryte turi anksti keltis melžti ir šerti karvių.
Azorų salose turistams populiaru siūlyti pasimėgauti kaimo atmosfera: jau minėtame Furnaso regione viena labiausiai atvykėlių pamėgtų apsistojimo vietų yra viešbučiu paverstas senas malūnas.
Per langus viešbučio svečiai grožisi pievomis ir miškais, o rytais yra žadinami gaidžių giedojimo. Vos už kelių šimtų metrų nuo malūno trykšta karštosios versmės, greta už simbolinę kainą pardavinėjame sūroko skonio versmių vandenyje virti kiaušiniai ir kukurūzų burbuolės.
Neišalkę smalsuoliai gali tiesiog pasimėgauti karštu arba atvėsintu į stiklinaites supilstytu karštųjų versmių vandeniu, kuriuo, tiesa, dauguma ragautojų „mėgaujasi“ kraupiai susiraukę ir išdarinėdami keisčiausias grimasas.
Vietiniai patiekalai ne tik labai gardūs – sakoma, kad visa, kas siūloma Azoruose, valgyti dar ir labai sveika, absoliuti dauguma patiekalams vartojamų maisto produktų – natūralūs ir ekologiški.
Furnasas turi savitą portugališko mėsos troškinio atmainą, kurią vadina Furnaso mėsos troškiniu. Pagamintas iš galvijų mėsos, kiaulienos, saldžiųjų bei įprastų bulvių, bei daržovių, kartais mėsa keičiama sūdyta menke. Troškinys gaminamas ant natūralios viryklės – puodas įterpiamas į žemę tiesiai virš karštosios versmės. Patiekalo ruošimas gali užtrukti iki keturių valandų. Panašiai maistas ruošiamas karštųjų versmių turtinguose Naujosios Zelandijos regionuose.
Kai kurie turistai nelaukia, kol maistą jiems paruoš, ir imasi darbo patys – to juos noriai pamoko vietiniai. Tiesa, daugeliui „pirmas blynas“ prisvyla: troškinys pasirodo besantis pernelyg sūrus ar sukritęs. Patyrusiems vietos virėjams taip niekuomet nenutinka.
Nors Furnasas – neabejotinai gausiausiai lankomas ir galbūt labiausiai vertas aplankyti Sao Migelio salos regionas, nuo rusvų tonų ir tirštų vandens garų pavargusias akis verta atgaivinti kitose salos dalyse. Sete Cidadeso (port. Septynių miestų) regionas garsėja smaragdo žalumo ežerais ir kvapą gniaužiančiais peizažais. Sostinės apylinkėse gausu tipinių keistos formos bažnyčių. Netoliese plyti ananasų plantacijos.
Galiausiai, bent keletą dienų verta praleisti ir Ponta Delgadoje - Sao Migelio salos ir viso archipelago sostinėje. Žaviame europietiškame mieste ant vandenyno kranto gausu pramogų, verda kultūrinis gyvenimas. Ponta Delgadoje įsikūrę beveik visi praėjusiame amžiuje veikti pradėjusio vietos universiteto fakultetai, taigi, mieste gausu studentų.
Na, o jei ir po to kažko trūksta, galima suplėšyti atgalinį bilietą, ir leistis į kvapą gniaužiančią kelionę keltu iš salos į salą. Devynios archipelago salos – panašios, bet skirtingos, kiekviena jų turi savų privalumų.
Pavyzdžiui, tykioje Pico saloje stūkso aukščiausia Portugalijos viršukalnė, Terseira – ideali vieta banginiams ir delfinams stebėti. O pėsčiomis nesunkiai apeinamoje Korvo saloje per keletą dienų galėsite pažinti visus jos gyventojus – juk čia jų mažiau nei pusė tūkstančio.
