Jūrą atrandame ne patys ir žvelgiame į ją ne tik savo akimis. Regime ją ir tokią, kokia ji pavaizduota paveiksluose, pasakojimuose, žemėlapiuose. Atpažįstame ir sykiu susipažįstame su ja. Susipažįstame su jūromis, kurių neišvysime, kuriomis niekada neplaukiosime, į kurias niekada nepanirsime. Požiūris į Viduržemio jūrą retai kada būna vienareikšmis – šiame brevijoriuje pateikiami ne tik mano samprotavimai.
Mažne visi klausimai apie jūrą ir sausumą vėl iškyla, kai žvelgiame į žemėlapį: kur vienos ir kitos riba, kokie jų tarpusavio santykiai, kaip tai gali būti aiškinama. Žemėlapis sumuoja žinias ir patirtį – tai erdvė ir jos suvokimas, pasaulis ir požiūris į jį. Kartais į rankas mieliau imame senus, o ne naujus žemėlapius. Jie praradę raiškumą, jų spalvos išblukusios, seni žemėlapiai panašūs į prisiminimus. Juose ieškome jūrų tokių, kokios jos buvo kadaise ir kokių jau nebėra. Leidžiamės kelionėn į ten, kur realiai niekada nenukaksime, grįžtame iš ten, kur niekada nesame lankęsi. Tęsiame seniai pradėtus arba leidžiamės į naujus plaukiojimus. Stebime pažįstamus Viduržemio jūros krantus arba pakrantes, kurias gal kada nors aplankysime.
Žemėlapiai yra geometrijos sūnūs. Istorija kartais yra jų sesuo, o kartais – pamotė. Jie susukami ir išskleidžiami, suvyniojami, sudedami vienas prie kito, lyginami tarpusavyje, papildomi, naudojami arba plėšomi. Vieni jų, sakytum, trokšta aprėpti erdvės begalybę ir pastovumą, kiti krypsta į jos ribotumą ir netvarumą. O ir pats žemėlapis yra savotiškas jūros ar sausumos brevijorius. Jis pateikia tam tikrą pasaulio vaizdą. Įspraudžia jį į žmogiškąjį matą. […]
Žemėlapiai kviečia keliauti – duoda kelionės orientyrą. „Jie keičia nostalgiją į valią, o valią – į likimą“, – šitaip sakydavo Viduržemio jūros jūreiviai, kurių pasakojimus šioje knygoje mėginu perteikti. Ties atlasu palinkstame susirūpinę arba vedami smalsumo, net lengvabūdiškumo. Didžiojo žemėlapio dvasia kosmopolitiška ir ekumeninė.
Meridianai ir paralelės paneigia prietarus apie artumą ir tolumą, apie paskiras dalis ir visumą, apie tęstinumą ir pertrūkį. Vedžiojimas pirštu po žemėlapį išduoda troškimą klajoti. Kartais tai sukuria buvimo visur iliuziją. Žemėlapiai, kuriuos tyrinėjame rengdamiesi plaukti po Viduržemio jūrą, ir žemėlapiai, pagal kuriuos orientuojamės plaukdami, beveik visada skirtingi.
Praėjo kartografinių unikumų laikai, jau seniai gyvename kopijų epochoje. Originalūs egzemplioriai laikomi bibliotekų ir muziejų saugyklose. Pasikeitė žemėlapių dydžiai, dizainas, net suvokimas ir koncepcija. Kartografų klaidos prilygdavo klastotėms – suklaidindavo vairininkus, paskandindavo burlaivius, o atradimai Viduržemio jūroje ir pasaulio vandenynuose tapdavo melagingi. […]
Žemėlapiai egzistuoja nuo žilos senovės, tačiau nežinia, kaip jie atrodė pačioje pradžioje. Juose būta logografų įrašų apie vėjo kryptį ir sroves, salas ir rifus, geriamąjį vandenį, nuorodų, ar pakrantės tinkamos praplaukti pro jas arba prie jų švartuotis, tačiau tokių įrašų išlikę nedaug. Turbūt seniausi žemėlapiai nubraižyti ant uolų. Iš įvairiaspalvių akmenėlių sudėlioti kaip mozaika. Išraižyti medyje arba įspausti molyje. Išskaptuoti, rūgštimi išėsdinti ant geležinių, varinių ir žalvarinių plokščių.
Kartais išsiuvinėti ant kilimų, gobelenų, o Rytuose – ant šilko. Žemėlapiai vaizduoti ir ant monetų, sienų, altorių. Pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje jie būdavo braižomi lazdele arba pirštu ant smėlio ir išlikdavo tol, kol sukilęs vėjas išpustydavo smilteles po dykumą. Gerą pagrindą žemėlapiams padėjo papirusai ir pergamentai, rauginta kupranugarių, ožkų, asilų oda, ant jų nubraižyti žemėlapiai ties kaklu staigiai susiaurėdavo. (Vėliau ši vieta būdavo paliekama dedikacijoms ar padėkai užrašyti.) Stebėta, kaip juda lauką ariantis jautis, kaip jis pasuka į vieną pusę, paskui į kitą, ir iš to atsirado terminas boustrofédon, manoma, kad šis reiškinys paveikė ne tik rašymo būdą, bet ir žemėlapių sudarinėjimo techniką.
Venecijietis Aristagoras atvežė Spartos karaliui Kleomenui metalinį žemėlapį ir ragino, kad tasai, vadovaudamasis šiais orientyrais, pasiųstų savo kariauną su laivynu prieš Persiją. Alkibiadas ant Atėnų rūmų grindų pavaizdavo Kartaginos, Graikijos ir Didžiosios Graikijos išsidėstymą, turėdamas tikslą, kuris jo laikais buvo aiškesnis nei dabar. Kai kurie antikos oratoriai, tarp jų ir pats Kvintilianas, manė, kad sakinius ir vaizdus įmanoma perteikti kartografiniame kelionių žinyne – itinerarijuje, tačiau retorika nepriėmė topografinių ženklų skandavimo.
Statydamas didingąją Jahvės šventyklą Jeruzalėje Saliamonas įsakė apskritimo formos jūrą išlieti iš sunkaus metalo: trisdešimties uolekčių pločio ir penkių aukščio, iš kiekvienos pusės turėjo būti iškalta po tris viską laikančius jaučius. Tokią sampratą iš Šventojo Rašto perėmė Viduržemio jūros kraštų krikščionys.
Herodotas savo peripluose rašo, kad keliaudamas po Levantą yra regėjęs varines plokštes, ant kurių išraižytos „visos jūros ir visos upės“ (V, 49), tačiau Finikijos jūreiviai nenorėję jam jų rodyti iš arti. Jau tais laikais žemėlapis buvo strategijos dalykas. Todėl pajūrio tautos (miestai, valstybės, jūros) žemėlapius saugojo ir laikė paslaptyje.
Senovės graikai žemėlapį vadino žodžiu pinax, šitaip vadintos ir rašomosios lentelės, astrologinės plokštelės ir tam tikri katalogai. Hekatajas Miletietis (apibendrinimų mėgėjai prie jo vardo prideda apibūdinimą „geografijos tėvas“, kaip prie Herodoto – „istorijos tėvas“) žemėlapius vadino „periodais“, o Apolonijas Rodietis „Argonautikoje“ juos įvardijo kyrbeis: tai tokios plokštės, sudėtos piramidės forma, ant kurių būdavo rašomi įstatymai, testamentai, Homero epai. Viduržemio jūros regiono istorijoje tokią pačią vertę turi ir seniausi žemėlapiai. […]
Mokslininkų ir jūreivių žemėlapiai skyrėsi nuo pat pradžių. Pirmiausia tai lėmė skirtingas požiūris į jūrą. Tik iškiliausiems Viduržemio jūros kraštų kartografams pasisekdavo išgauti jūreivių sukauptas žinias, tik itin patyrę jūrininkai gerbdavo kartografus. […]
Tiek keliautojai, tiek kelionės ir priežastys, dėl kurių leidžiamasi į kelionę jūra ar sausuma, skiriasi. Skiriasi ir pačios išvykos: kai kurios būna tikslingos ir turi nustatytą atvykimo vietą, kitos – betikslės ir neturi galutinio kelionės taško. Vieni trokšta atrasti kažką nežinoma, kiti – geriau pažinti save.
Kelionių kryptys taip pat nevienodos: tiesios, sukančios ratu, nevingiuojančios arba aplinkinės. Retai pasitaiko žmonių, kurie iškeliauja, ketindami aprašyti, ką išvys, arba pažymėti tai žemėlapyje. Tarp jų itin retai pasitaiko tokių keliautojų, kurie svetimame krašte paima sėklą ar gyvą ūglį, rūpinasi jais per visą kelionę, stengiasi išsaugoti ir pargabenti ten, iš kur atvyko, nes tame krašte tokių augalų nesama.
Prireikia daug narsos ir pasiaukojimo, kad iškeliautum į tolimas šalis vienas arba su karavanu, kad nepatikimu laivu priplauktum prie nežinomo kranto. Sunkios mintys slėgė jūreivius, kurie ištisas dienas, savaites, net mėnesius spoksodavo į beribę atvirą jūrą, kartais romią ir kerinčią, o kartais – įniršusią ir pražūtingą. Bet, nepaisant sunkumų ir pavojų, jūreiviai jautė, kad Viduržemio jūra jiems sava, ir mums padėjo suvokti ją kaip savą. […]
Nežinia, kur yra riba tarp kelionės ir paskiro žmogaus piligrimystės arba tarp žygio ir tautų kraustymosi.
Barbarų žygius, panašius į tuos, kai buvo niokojami pajūrio miestai, kai kurie istorikai kilniadvasiškai vadina „tautų kraustymusi“. Daugelis keliavo ir išplaukė nuo Viduržemio jūros krantų, trokšdami pasiekti tolimus kraštus. Anot vieno aiškintojo, kurio žodžius cituoju iš atminties, Markas Polas žengė iš „laiko statikos į erdvės dinamiką“ – aprašė Zipango salyną tolimiausiuose rytuose, šis netruko atsirasti žemėlapiuose nelyginant kelrodis ar emblema, pritaikytas įvairių kalbų tarimams: Zipangu, Cipango, Zapango, Nippon ir kt.
Kelionių ir žemėlapių istorija negali būti atskirta. Kolumbas, rengdamasis kelionei, rėmėsi Ptolemajo „Geografija“, kardinolo Pierre’o d’Ailly traktatu „Imago mundi“ ir Marko Polo kelionių aprašymais. Dante „Pragare“ per Heraklio stulpus nukreipė Odisėją „į neliestą žmogaus pasaulio dalį“ (XXVI, 117) dar prieš Kolumbą. Svajonė pasiekti Naująjį Pasaulį ėmė pleventi anksčiau, nei ispanų karavelės pakėlė bures.
Vandenynas jau nebuvo suvokiamas kaip Viduržemio jūros tęsinys.
Šventasis Liudvikas, prancūzų karalius, plaukdamas palei Sardinijos krantą į Tunisą su kryžiuočių žygeiviais, nustebo pirmą sykį išvydęs (kažkur netoli Kaljario, istorikai žino tikslią vietą) žemėlapį, ant kurio nubraižytos jūros ir krantai. Viduramžių saulėlydyje kapitonams drauge su busole į rankas pateko nauji jūreiviški arba navigaciniai žemėlapiai, vadinti portulanais: portolano, carte de marear arba carta nautica, roteiro arba routier, pavadinimų būta ir daugiau, skirtinguose uostuose vis kitokių.
Luksoro arba Katalonijos atlase, Pizos žemėlapyje, genujiečio Pietro Viskonti’o, brolių Piziganų iš Venecijos, Angelino Dulcerto iš Balearų salų žemėlapiuose plaukiojimų kryptys tapo aiškesnės, nuotoliai tikslesni, žymos patikimesnės. Atsirado ir vėjų rožė, ji vaizduota įvairiomis spalvomis ir priminė žvaigždę, iš pradžių su aštuoniais spinduliais, paskui jų piešta daugiau, pirma tokia rožė nubraižyta Maljorkos saloje. […]
Prieš pat Naujojo Pasaulio atradimą geografai pagaliau surado senąjį – Ptolemajo žemėlapiuose. XV a. į Romą ir Florenciją atvyko bizantietis Manuelis Chrysoloras, jo vardą rašau taip, kaip jis buvo dažniausiai rašomas Europos sostinėse, kuriose mokslininkas lankėsi. Paleologų rūmai išsiuntė jį į diplomatinę misiją, siekdami atkreipti Europos dėmesį į pavojų, gresiantį iš Rytų. Chrysoloras, be kitų dalykų, domėjosi ir geografija.
Iš Konstantinopolio jis atsivežė Ptolemajo „Geografijos“ rankraštį ir 27 žemėlapius su 7 „klimato juostomis“. Mokslininkas pradėjo versti veikalą į lotynų kalbą, tačiau jį pakirto liga. Vertimą tęsė jo mokinys Jakopas Angelas. Paryžiuje laikomas anais laikais tapytas Chrysoloro portretas: didelė kakta, pavargęs žvilgsnis, rankose – knyga, veidas išduoda ligos, greičiausiai džiovos, nuo kurios mokslininkas mirė 1415 m. Konstance, požymius. Jį pažinoję žmonės liudijo, kad turėjęs nepaprastą atmintį, buvęs šaunus oratorius: vienodai aistringai kalbėdavęs tiek apie Platoną, tiek apie Ptolemają.
Apie jaunąjį Angelą žinoma mažai. Kai kurie tyrinėtojai spėja, kad jo santykių su Chrysoloru būta itin švelnių. Savo vertimą Angelas dedikavo popiežiui Aleksandrui V, iš to galima spręsti, kad tai įvyko maždaug 1410 m. Popiežius atleido jam nuodėmes ir palaimino. Taip pat minimas mecenatas vardu Palas Strocis, kuris, spėjama, dar prieš atvykstant Chrysolorui Florencijoje įsigijo „Geografijos“ rankraštį, tačiau šiuo atveju tai nėra svarbiausia. Kartografijos istorija Viduržemio jūros kraštuose atskleidžia daugiau panašių scenų – kartais žemėlapiai atlikdavo uždangos vaidmenį.
Ptolemajo veikalo vertimas, skirtas popiežiui, išplito per nuorašus, o vėliau, po Gutenbergo išradimo, buvo išspausdintas kone visuose Europos centruose su papildomais komentarais, žemėlapių pataisymais, naujomis „tabulomis“ (tabulae modernae). Prie to prisidėjo daug mokslininkų. Kardinolas Nikolajus Kuzietis, tikrasis vardas Nikolaus Krebs, teologas ir geografas, papildė Vidurio Europos, kurią laikė esant artima ir linkusia prie Viduržemio jūros regiono, topografiją – toks požiūris ir šiandien galėtų praversti, kai svarstoma apie Vidurio Europos ir Viduržemio jūros regiono ribas.
Žemėlapiai, kuriuos atsivežė Chrysoloras, bespalviai ir blankūs. Manoma, kad tai galėjo būti kopijos, darytos mechaniko Agatodaimono iš Aleksandrijos, apie kurį nedaug ką žinome. Tuos žemėlapius reikėjo nuspalvinti, atgaivinti. Činkvečento laikotarpiu į tapybą buvo įvestos vedutos – tuose peizažuose jūrai skiriama daugiau erdvės, o spalvos išraiškingesnės. Šis tapymo būdas pritaikytas ir žemėlapiams. Projekcijos klausimai buvo keliami ir sprendžiami lygiagrečiai su perspektyvos klausimais.
Kartografai ir dailininkai dirsčiojo vieni į kitus: Albrechtas Düreris dirbo prie išleisto Ptolemajo veikalo, Martinas de Vosas talkino rengiant Ortelijaus „Theatrum Orbis Terrarum“; Holbeinas Jaunesnysis bendradarbiavo su įvairiomis kartografų dirbtuvėmis; Mantegna nutapė žemėlapį ant Mantujos rūmų, vėliau sugriuvusių, sienos; Leonardas da Vinci’s Césarui Borgia,i nubraižė Imolos žemėlapį, neįprastu būdu sujungdamas kartografinę projekciją su tapybos perspektyva.
„Katalonijos atlaso“ kūrėjas Abrahamas Cresques,as jau anksčiau kartografijos amatą susiejo su miniatiūros menu: greičiausiai būtent jo mokiniai sukūrė garsiąją „Hagadą“, kurią sefardai iš Barselonos atsivežė į Balkanus, į Sarajevą. Kvarneryje, Košliuno vienuolyne, įsikūrusiame mažoje salelėje, prisišliejusioje prie pat Krko salos, kur saugomas retas Ptolemajo veikalo senojo leidimo egzempliorius, aptikau ypatingas penktos ir šeštos „tabulos“ kopijas (ant jų pavaizduotos rytinė ir vakarinė Adrijos jūros pakrantės), kurias, sprendžiant iš būdingų tamsiai mėlynų spalvų, XV a. užbaigė Francesco Berlinghieris iš Florencijos – jo vardą retai kas beprisimena. Laivų kapitonai Italijoje ir Dalmatijoje, Venecijos salų valdytojai, patricijai įvairiuose Viduržemio jūros kraštuose matomiausiose savo namų vietose kabino įrėmintus žemėlapius – šalia Nukryžiuotojo, ex voto arba šeimyninių portretų, šitaip reikšdami pagarbą jūrai ir pasididžiavimą jūrininkyste. […]
Tačiau klaidinga būtų kartografiją sieti su epu ar drama. Tarpais joje išryškėja ir nusižeminimas, ir ironija. Žodis mappa iš pradžių reiškė paprastą audinio gabalą, kuriuo buvo mojuojama cirke: galbūt šis žodis kilęs iš pūnų kalbos, tiksli jo kilmė nežinoma. Žemėlapiuose ilgai gyveno biblinės pabaisos, ypač tose jų vietose, kur pavaizduotos svetimos arba nežinomos jūros: milžiniškos žuvys iššieptais nasrais, pašiauštais pelekais, panašios į biblinį Leviataną arba Rahabą.
Šiuo požiūriu Merkatoriaus darbas yra lemiamas: jis išvarė velnią iš žemėlapių. Jūros pabaisų dar galime aptikti jo „Atlase“, tačiau tik tuose puslapiuose, kuriuos kūrė Hondijus arba gal kas nors kitas. Antikos laikotarpio geografija yra romano kritika. Merkatorius ją pastūmėjo iki vaizduotės kritikos. Voltaire’as šį mokslą pavadino tuštybės kritika. Prancūzų kartografai racionalistai (vyresnysis ir jaunesnysis Cassini, kilę iš pietų) šioje srityje parodė griežtumą ir saiką.
XVII a. pradžioje popiežius Paulius V enciklikoje pamėgino sutriuškinti naujas idėjas apie žemės apvalumą ir užtarti seną Šventraščio aiškinimą. Apšvietos amžius oponavo krikščioniškam požiūriui, taip pat ir musulmoniškam. Nuo XVIII a. vidurio pagrindinis meridianas nubrėžtas per Grinvičą, toli nuo Jeruzalės ir Kaabos. Žemėlapis tapo pasaulietiškas, kaip ir požiūris į pasaulį, ne tik į Viduržemio jūrą.
Didieji žemėlapiai atsirasdavo palaikant galiai ir valdžiai. Tai patvirtina dedikacijos ir pripažinimas ant jų herbų ornamentų, padėkos žodžiai už paramą ir globą. Kartografija laikyta valstybine arba tarnybine paslaptimi nuo finikiečių iki Bizantijos laikų, gal net nuo anksčiau, na, o vėliau – jau neabejotinai.
Ptolemajo žemėlapius iki Chrysoloro misijos griežtai kontroliavo Osmanų imperija. Apie ispanų ir portugalų žemėlapius nedaug žinota, ir šioje knygoje nedaug apie juos rašoma. Didžiųjų jūrinių valstybių politika būtent šito siekė, taip ir išėjo. Baskas Chuanas de la Kosa, lydėjęs Kolumbą, ant asilo odos nubraižė Naujojo Pasaulio žemėlapį. Šis irgi buvo slepiamas, bet ne taip, kaip kiti žemėlapiai. Įsivaizduokime didįjį tarptautinį geografų suvažiavimą, kurį portugalų kunigaikštis Henrikas, vadintas Jūrininku, sušaukė Sagrese, prie Šv. Vincento kyšulio, pačiame Europos pakraštyje, ant didžiųjų atradimų slenksčio.
Jis suvokė, kad be žemėlapių žlugs žemė, besidriekianti žemyno paribyje: kontinentiniai kraštai buvo jai priešiški, be to, spaudžia vandenynas. Luzitaniečius gelbėjo jūrininkai ir kartografai. Jų valstybė įsteigė specialią tarnybą, prižiūrėjusią kartografijos sritį, ji vadinosi Casa de India. Sevilijoje Kastilijos valstybininkai įsteigė analogišką instituciją – Casa de Contratación, ši tarnyba tvirtindavo žemėlapius (patrón general) ir jų tikrumą. Šitaip valdžia cenzūruodavo plaukiojimus, ji troško kontroliuoti ir pačią jūrą.
Net nykštukinė Dubrovniko Respublika mėgino primesti cenzūrą rytinėms, o Venecija – visoms Adrijos jūros pakrantėms, iš dalies ir Viduržemio jūrai, nepaisydama Genujos ir Bizantijos, arabų kalifų ir turkų sultono. Valstybės, užleidusios kartografiją, nepasižymėjo didžiais jūriniais pasiekimais: kas turi žemėlapį, užvaldo jūrą, o tas, kurio žemėlapis tobulesnis, užkariauja daugiau. Politika darė tiesioginį poveikį žemėlapių atsiradimui.
Ji žvelgė į jūrą iš savo kampo, siekdama, kad ir kiti žvelgtų taip, kaip jai naudinga. Vis dėlto Viduržemio jūros kraštų politika buvo partikuliarinė, jai nepasisekė užmauti cenzūros apynasrio vandenynams. Troškimas turėti, užvaldyti skatino braižyti žemėlapius, tačiau ir patys žemėlapiai sužadindavo panašius troškimus.
Besiformuojančios tautos į žemėlapį kartais žvelgė kaip į veidrodį, o kartais – kaip į programą. Viduržemio jūros kraštų istorija nulemdavo žemėlapių pobūdį, o žemėlapiai patvirtindavo jų istoriją.
***
Iš kroatų k. išvertė Laima MASYTĖ.
***
Predragas Matvejevićius (1932, Mostaras, Bosnija ir Hercegovina) studijavo romanų filologiją Sarajeve ir Zagrebe. 1967 m. Sorbonos universitete apgynė lyginamosios literatūros ir estetikos disertaciją. Nuo 1994 m. – Romos universiteto La Sapienza profesorius. „Viduržemio jūros brevijorius“ išverstas į dvidešimt kalbų, Paryžiuje apdovanotas kaip geriausia užsienio autoriaus knyga.