Nors kūrinio pavadinime minimos Kalėdos, tačiau jis pirmiausia yra skirtas garsaus Lietuvos pokario partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko šimtosioms gimimo metinėms, kurias minėsime 2025 m. sausio 1-ają.
Baliukevičius-Dzūkas, buvęs Dainavos apygardos partizanų vadu, kovoje su okupantais žuvo sulaukęs vos 25 metų. Tačiau ir tokio amžiaus jis demonstravo ne tik karo vado gebėjimus, bet ir literatūrinį bei publicistinį talentą.
Per sovietinės okupacijos metus išlikęs jo „Partizano dienoraštis“ tapo įkvėpimo šaltiniu A. Smilgevičiūtei bei jos sutuoktiniui Rokui Radzevičiui, sukuriant albumą „Broliai“. Savotišku monumentu laisvės kovoms tapęs albumas buvo išleistas 2010 m., už jį R. Radzevičius ir A. Smilgevičiūtė buvo įvertinti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais.
O šiomis dienomis į socialinius tinklus pirmiausia įdėtas klipas „Sninga Kalėdos“ atliepiavieną nūdienos aktualijų ir nuolatinių viešų diskusijų: kaip vertinti garsius praeities kultūros veikėjus, kurie kolaboravo su sovietų valdžia.
Giliai į Lietuvos partizaninio judėjimo istoriją panirę „Skylės“ lyderiai R. Radzevičius ir A. Smilgevičiūtė, dainoje į sovietmečio kultūrinius kolaborantus kaip tik ir pažvelgė anuometinių laisvė gynėjų – Lietuvos partizanų – akimis.
Dainoje minimi garsūs sovietmečio kultūros veikėjai – dauguma sovietinio tirono Josifo Stalino premijos laureatai: poetai ir rašytojai Salomėja Nėris, Julius Janonis, Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Kubilinskas, kompozitoriai Balys Dvarionas, Juozas Tallat-Kelpša, Jonas Švedas, operos solistas Kipras Petrauskas.
Dauguma jų buvo ne tik menininkai, bet ir aktyvūs sovietmečio politiniai veikėjai, funkcionieriai, teatrų, ansamblių vadovai. „Menas ištirpsta, medalis juk lieka“ – skaudžios, bet realijas tiksliai atspindinčios dainos eilutės.
„Balys Dvarionas, drauge su Jonu Švedu ir Antanu Venclova, parašė sovietų okupuotos Lietuvos himną. Daugelis, greičiausiai, nežino, šio fakto, bet visi labai gerai žino, kad garsi sostinės vaikų muzikos mokykla iki šios dienos vadinasi jo vardu“, – konstatuoja R. Radzevičius.
„Kolaborantai yra kolaborantai. Jų vieta ne ant pjedestalo, o istorijos užribyje. Tačiau dabar matau didelę istorinę neteisybę. Tie, kurie atsisakė paklusti okupantams, prisitaikyti prie sovietų valdžios, kovojo ir gyvybę paaukojo, šiandien turi mažiau atminimo, nei tie, kurie mielai bendradarbiavo ir susikūrė sau šiltas sąlygas būti „žymiais menininkais“, – tęsia jis.
Jam pritaria ir A. Smilgevičiūtė, teigdama, jog gyvename ne tomis gairėmis pažymėtame pasaulyje.
„Daug kas sako, kad menininkai-kolaborantai gi paliko didžiulį kūrybinį palikimą ir už tai jų negalima smerkti. Bet juk dėl meninio palikimo kolaboravimo faktas nesumažėja. Ar pagalvojate, kad tie žmonės, kurie kovojo ir žuvo miškuose, galbūt buvo net labiau talentingi,
tačiau neturėjo nė menkiausios galimybės savo talento parodyti ir vystyti. Ar daug kas žinote partizanę poetę Romualdą Dianą Glemžaitę, kuri drauge su 5 vyrais žuvo bunkeryje, kai sovietų agentas susprogdino ten granatą? Ji rašė nuostabius eilėraščius“, – liūdnai sako A. Smilgevičiūtė, pridūrusi, kad partizanas L. Baliukevičius-Dzūkas, kurio garbei skirta daina, taip pat turėjo tikro rašytojo talentą.
Abu menininkai teigia, kad aršios diskusijos, peraugančios į rietenas, dėl paminklų kolaborantams nukėlimo ar jų vardu iki šiol vadinamų valstybinių įstaigų pavadinimų pakeitimo, tik dar kartą parodo, kokia sužalota ir sovietmečio propagandos supainiota iki šiol yra mūsų visuomenė.
Be to, pasak A. Smilgevičiūtės ir R. Radzevičiaus, daugelis piliečių nenori atvirai ir principingai įvertinti kolaboravimo su okupantu, parsidavimo jam, kaip besąlygiškai smerktino nusikaltimo – o tai taip pat yra neraminantis visuomenės būklės požymis.
Pristatydami dainą „Sninga Kalėdos“, menininkai reiškia viltį, kad ji bent kažkam padės atsipainioti ir susivokti, kokio atminimo verti partizanai, o kokio – sovietiniai kolaborantai.
