Elizi – Lietuvoje išties retas atvejis. Dainininkus, kurie patys kuria ir patys prodiusuoja dainas, galima ant pirštų suskaičiuoti. Tuos, kurie tai daro šokių muzikos stiliumi, nesunkiai ant vienos rankos pirštų sutalpintum ir dar vietos liktų.
Bebaimė diva vyrų sferoje
Nesinori skirstyti profesijų į vyriškas ir moteriškas, tačiau muzikos prodiusavimas, reikalaujantis daug techninių žinių ir programavimo įgūdžių, vis dar laikomas sfera, kurioje karaliauja vyrai.
„Bebaimė diva, o gal tik paprasta dvidešimtmetė norinti palikti savo pėdsaką sferoje, kurią myli labiausiai“, – muzikos platformose prisistato dainininkė, kūrėja ir prodiuserė Elizi.
Jos muzika stebina profesionalumu ir branda. Turint omeny, kad „Sfera“ – vos dvidešimties sulaukusios merginos didžiulis solinis projektas, tai galima išties vadinti lietuviškos muzikos fenomenu.
Mokykla tarp geriausių pasaulyje
Londono Guildhallo muzikos ir teatro mokykloje, muzikos prodiusavimo kurse, kuriame ir studijuoja Elizi, taip pat 90 proc. vaikinų.
„Nebuvo lengva įstoti į Guildhallą, teko pristatyti savo kūrybą, praeiti tris atrankos turus, įveikti būrį konkurentų. Niekas, išskyrus mane, netikėjo, kad įstosiu. Mokytojai primygtinai siūlė rinktis su mano instrumentu – fleita – susijusias specialybes.
Padaviau dokumentus ir įstojau į klasikinės fleitos specialybę Karališkoje Škotijos konservatorijoje ir į Karališkąjį muzikos koledžą. Net rimtai planavau ten mokytis... Tačiau vos sužinojus, kad esu priimta ir į Guildhallą, visos karališkos institucijos nublanko. Tai buvo tikras svajonės išsipildymas“, – prisimena jau trečią kursą šiemet itin prestižinėje Londono aukštojoje mokykloje pradėsianti lietuvė.
Nuo smuiko prie fleitos
Kelias į vieną geriausių menų akademijų pasaulyje nebuvo paprastas. Muzika Elizi namuose skambėjo, kiek ji save pamena. Jos mama Vaida Dobilienė – Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro smuikininkė.
„Smuiką į rankas paėmiau penkerių. Kol vaikai darželyje eidavo pietų miego, aš keliaudavau į muzikos pamoką. Iš pradžių patiko, norėjau būti kaip mama. Tačiau greitai pajutau, kad... ne. Gal mokytoja pasitaikė perdėm griežta, o gal grojimas po penkias valandas į dieną pabodo, bet ėmiau nuolat kartoti, kad nebenoriu“, – pasakojo Elizi.
Supratusi, kad dukra jos pėdomis neseks, mama pasiūlė pasirinkti kitą instrumentą. „Pasirinkau fleitą. Ja ir grojau Vilniaus Čiurlionio menų mokykloje iki 9 klasės“, – sakė Elizi.
Viena svetimoj šaly
Groti sekėsi, nauja mokytoja sukūrė ryšį su talentinga mergaite.
„Būtent mokytojos dėka, visai netikėtai, ir atsirado galimybė išvykti mokytis į Didžiąją Britaniją, į Manchesteryje esančią Chethamo muzikos mokyklą.
Pasitarę su šeima, nutarėme tokios progos nepraleisti. Taip, būdama šešiolikos, visiškai viena, atsidūriau svetimoje šalyje, griežtoje ir uždaroje britiškoje mokykloje. Gyvenimas apsivertė“, – pasakojo Elizi.
Mokykla, į kurią pakliuvo Elizi – privati ir brangi, tačiau, atsižvelgusi į šeimos pajamas ir mergaitės gabumus, administracija priėmė sprendimą mokslo mokestį gerokai sumažinti.
„Pirmi metai Anglijoje man buvo be proto sunkūs. Lietuvoje liko tikri draugai, artimieji, viskas, ką pažinojau ir mylėjau. O Anglijoje, rodos, daugiau nieko neveikiau tik mokiausi“, – nelengvą pradžią prisimena Elizi.
Naktys be interneto
Gandai apie privačių britiškų mokyklų griežtumą sklando ne veltui. Elizi mokykloje vaikinai negalėjo užeiti į merginų bendrabučio dalį, jos – į jų. Iš miesto į mokyklą privaloma buvo grįžti vėliausiai aštuntą vakaro, vienuoliktą vakaro bendrabutyje atjungdavo internetą.
„Čia tik keli pavyzdžiai. O šiaip visas gyvenimas ten buvo reglamentuotas daugybės taisyklių“, – šyptelėjo Elizi.
Griežta tvarka lietuvės nepalaužė. Atvirkščiai – mobilizavo. Būtent Manchesteryje ji galutinai apsisprendė: nori mokytis prodiusavimo.
„Pirmas daineles sukūriau dar būdama keturiolikmete, su paprasta telefonine programėle. Pamenu tą galingą užplūdusį jausmą: aš galiu kurti muziką! Apėmė beveik euforija: juk tiek emocijų, energijų per muziką galima išreikšti...
Pajutau, kad turiu ką pasakyti ir muzika bus ta sfera, kurioje galėsiu nevaržomai tai daryti. Nuo tada mintys apie muzikos kūrimą neapleido. Išvykusi į Angliją, ėmiau vis rimčiau tuo užsiimti ir galų gale įstojau, kur to mokina labai rimtai“, – sakė Elizi.
Dainų kalba – lietuvių
Paklausta, kodėl nusprendė dainuoti lietuviškai, nors puikiausiai galėtų kurti anglų kalba, Elizi sakė, kad nors Britanijoje jau mokosi ir gyvena penktus metus, vis dėlto ryšys su Lietuva – labai stiprus.
„Liko dveji metai studijų. Dar nežinau, kas bus po jų. Man Lietuva labai brangi. Čia – šeima ir geriausi draugai, čia aš jaučiuosi visiškai sava. Anglija, žinoma, suteikia žinias ir galimybes, kokių Lietuvoje, deja, neturime.
Aš jau perpratau vietinį gyvenimą, puikiai išmokau kalbą, įsiliejau į studentų bendruomenę, nebesijaučiu ir ten svetima. Tačiau mano dainų kalba kažkodėl yra lietuvių. Turbūt, tai šį tą reiškia. Turiu dvejus metus tai išsiaiškinti“, – sako Elizi.
