Šiandien vokietis Klangkuenstler yra žinomas kaip sunkiojo techno vėliavnešys; dešimttūkstantines minias renkantis vardas, rašomas didžiausiu šriftu festivalių plakatuose. Tačiau kas galėjo pagalvoti, kad jo kelias prasidėjo nuo kur kas lėtesnės, šviesesnės ir nerūpestingesnės muzikos.
Ta šviesesnė muzika – tai didysis techno mylėtojų siaubas – tech house. Ir čia vokiečiui sekėsi kaip reikiant – jei sunkų darbą ir didelį talentą galima pavadinti sėkme. Jo gabalus leido „Toolroom Records“, „Smiley Fingers“, „Rawsome Recordings“ ir kiti nusipelnę leiblai, o tie gabalai nuolat pasiekdavo didžiausios elektroninės muzikos parduotuvės „Beatport“ topų aukščiausias vietas. „Jam master Jack“ iš TOP100 nesitraukė visus pusę metų.
Bet tada atlikėjas pasuko techno keliu. Kai kiti tokiais atvejais kuria naujus alter ego ir skambius pseudonimus, atlikėjas tiesiog pakeitė skambesį. Iš saulėto hauso, į deginančių rūgštį, rupias perkusijas, sodrius bosus ir sunkiąją elektronikos pramonę. Jo techno – ne šiaip sau techno, o bekompromisė industrinė agresija, neduodanti atsikvėpti nuo pirmųjų seto sekundžių iki paskutinių šokėjų atodūsių ties šio pabaiga.
Toks skambesys – puikiausias etaloninės Vilniaus techno serijos „Knocturne“ palydovas. Praktiškai dešimt metų „Kablio“ lankytojus džiuginęs renginių ciklas šokti kvietė net XX kartų, per kuriuos savo auditoriją supažindino su gausybe įvairiausių vardų, nuo eksperimentinio techno ekscentriko Varg, iki itin smarkių KRTM, VTSS ar Cassie Raptor, iki gausybės kitų tuo metu dar tik augusių žvaigždžių.
Todėl nenuostabu, kad dešimtojo gimtadienio paminėjimas ruošiamas smarkus ir pranokstantis viską, kas buvo anksčiau – su jau aprašytu Klangkuenstler ir stipriausiais vietos vardais klubo didžiojoje salėje, vasario 15-osios naktį.
