Lapkričio 9–12 dienomis sostinę šildys pasaulio muzikos festivalis – „Saulės muzika“. Pilnas meilės ir šviesos, slėpingiausių pasaulio instrumentų bei melomaniškų garsų, festivalis kvies į keturias dienas trunkančią šventę – koncertus bei muzikines edukacijas, skirtas visai šeimai. Renginiai vyks Mokytojų namuose bei Šv. Kotrynos bažnyčioje.
Festivalio atidarymo vakarą drauge su Austieja scenoje didingus pasirodymus kurs Liepaičių choras su Afrikos būgnais bei atlikėja Jausmė.
Apie muzikinius įkvėpimus, kūrybą bei gyvenimo pokyčius – meno publicistės Lauros Kešytės interviu su A. Gendvilaite.
– Kokiomis nuotaikomis pasitinki rudenį? Apskritai, kaip tave veikia kintantys metų laikai?
– Ruduo, kaip ir visi metų laikai, yra ypatingas. Jį priskiriu prie didžiosios paslapties nešėjų. Kaskart besikeičiant metų laikui džiaugiuosi, kad gyvenu tokiuose kraštuose, kur turiu galimybę patirti visus metų laikus. Manau, tai yra dovana. Tai priartina mus, žmones, dar labiau prie gamtos, kurios dalis ir esame. Ją, nori nenori, jausdami žengiame kartu su ja.
– Ar turi mėgstamą metų ar paros laiką kūrybai? Koks tavo kūrybinis procesas?
– Manau, neturiu. Visaip yra buvę, kai ateina kūrybos procesas. Galbūt, seniau būčiau sakiusi, kad tai – magiškesnis vakaro metas. Tačiau šiuo metu, auginant vaikutį, nebesu kūrybos metui išranki, ar prisirišusi prie jo laukimo būsenos. Kartais kuriu tiesiog šiaip, vaikštant, arba mintyse naktį. O kartais ir prie vaikiško pianinuko su baterijomis tenka pasitikrinti jau sukurtas galvoje melodijas.
– Kokią programą ruoši „Saulės muzikos“ festivalio klausytojams? Koks ryšys jus sieja su festivalio vadovu – Sauliumi Petreikiu?
– Koncerte skambės dainos, atliekamos žemaičių kalba. Tačiau ne tik jos dainos – per koncertus visada ir kalbu žemaitiškai. Kiekvienas koncertas – vis kitoks, nes vis kita vieta, žiūrovai, aplinkybės. Kokios energijos susiduria, kokiomis apsikeičiame, visa tai ir kuria tą koncertą, – ne tik iš anksto paruošta programa. Tikimės, kad festivalis bus šviesus, saulėtas. Su Sauliumi Petreikiu pirmiausia sieja bendras kraštas, žemaitiškas oras, tikrumas. Jo galinga muzikos pajauta – man artima.
– O koks tavo santykis su pasaulio muzika?
– Manau, mes visi turime prigimtinį ryšį su folk muzika, kurį apčiuopiame. Kai pradeda skambėti, pripažinkime, juk galime pajausti, kad tai mūsų – sava, galbūt ir ašara nukrenta, nes pasąmonė natūraliai atpažįsta, įrašyta į DNR. Kiekvienas žmogus vaikystėje turėtų neblogai susipažinti su savo šalies folk muzika. Čia toks elementarus dalykas, kaip vanduo krepšyje karštą vasaros dieną, arba kaip mokėjimas skaityti. Pamatas.
– Su kokia muzika užaugai vaikystėje?
– Lopšyje tėvai man leisdavo Peterio Gabrielio plokštelę. Vėliau, jau suaugusi išgirdau jo dainas ir užsikerėjau, atrodė – tai mano (šypsosi). Tai taip ir likau klausytis šio žmogaus. Jo koncertai pagrindinis mano klausymosi elementas. Kartais įsijungiu su saiku Vangelio, bet kyla grėsmė nuskristi per toli su filosofiniais apmąstymais. O man patinka jausti žemės trauką.
Paauglystėje, kaip ir dabar beje, klausiausi nemažai 80–90-ųjų metų muzikos. Bet niekad nebandžiau savęs su kažkuo sieti ar tapatinti. Kita dalis mano grojaraščio labai plati. Mėgstu keltišką muziką, grojaraštyje yra Afrikos liaudies dainų. Beje, yra ir lietuviškų folk dainų! Klausau žydiškos muzikos, turiu mėgiamą šių laikų atlikėją, šiek tiek klasikos.
Skirtingi žanrai, skirtingos kalbos dainose, skirtingų tautų, rasių atliekama muzika neša ypatingos informacijos į mūsų smegenis, leidžia praverti duris ir pasivaikščioti po pasaulį, neišeinant iš namų.
– Kokia dabar tavo kasdienybė, gimus vaikeliui? Kokiu naujų patirčių atnešė nauja gyvybė?
– Perpetuum Mobile. Šita sąvoka sukasi galvoje, norint apibūdinti tą naują būseną, kuri atsirado vos gimus vaikeliui. Įsijungė viduje amžinasis variklis, kuris atrodo anksčiau neužsikurdavo. O dabar varo be sustojimo, aukščiausia pavara, tik retsykiais įjungiant kiek žemesnę.
Vaikas atneša gyvenimo gylio, prasmės, visokių didingų jausmų, kuriems dar net neradau pavadinimo. Supranti, kad jis neseniai dar klajojo erdvėje kažkur, kol atėjo pas mus ir dabar jau yra Žemės gyventojas, už kurį tu, šiuo metu seniau čia gyvenantis, esi atsakingas.
Viena aišku, kol neturi vaikų, buvimo mama niekaip negali įsivaizduoti. Net su lakiausia fantazija pasaulyje. Suvoki tik kai patiri. Su milžiniška pagarba žiūriu į motinas ir žinau, kad jos yra kažkoks stebuklas, savyje talpinantis neaprėpiamus kiekius galybės.
– Kalbant apie naujas patirtis, festivalyje pirmą kartą vesi muzikinę edukaciją. Ko ketini išmokyti? Ar turi pedagoginės patirties?
– Turiu puikios pedagoginės patirties, mokinant žmones joti žirgais (šypsosi), o muzikinę edukaciją, kaip tokią, vesiu pirmą kartą. Tai bus vienetinis atvejis. Įsivaizduoju jaukią valandėlę – ateis žmonės, susės, pasišnekėsim, padainuosim.
Kartu bus ir mano muzikantai, su jais rinksim natas ir akordus, pasitarsim, kaip geriau skamba. Planuoju, kad visi drauge įnešim po dalelę minties, žodžio ir sukursim kažką dainos link. Be abejo, kursime žemaitiškai, tad atėję tikrai bent po vieną žodį išmoks. Na, o jeigu daina nesikurs, papasakosiu apie Žemaitukų žirgus arba Lietuvių skalikus (šypsosi).
– Kokie artimiausi tavo kūrybiniai planai? Svajonės?
– Dabar svajoju labai daug, atrodo, tai atėjo taip pat su vaiko gimimu. Galia kažko norėti. O apie kūrybinius sumanymus – kartais geriausi jie būna, kai atsiranda spontaniškai, tai, laukiu. (šypsosi)
