Rubrika „Tarp eilučių“ – tai Audriaus ir Kirilo bandymai padėti visiems geriau suprasti dainų, eilėraščių bei visiems žinomų tekstų eilutes ir paaiškinti svarbiausią – tai, kas tarp jų. Žinoma, naudojantis elegantišku, bet kiek rizikingu būdu – improvizacija. Naujo sezono radijuje pradžios proga trumpas interviu su Audriumi Bružu ir Kirilu Glušajevu.
Improvizacija radijo eteryje. Kuo ji skiriasi nuo improvizacijos scenoje?
Audrius: Improvizacija visais atvejais ir visada yra kuriama, pasitelkiant spontaniškumą – tu nešlifuoji idėjos, kurią sugalvojai. Ji gimsta ir yra užfiksuojama čia ir dabar. Tai yra unikalu – mes neperrašom, neperdarom, arba, kaip filme, neperfilmuojam, jei norim kažką pakeisti. Įraše, garse netaisom sakinių, žodžių, sakinio struktūrų. Tai ir yra improvizacija. Taip, kaip įvyko, tą ir užfiksuojam. Be abejo, kažkuriuos dalykus iškerpam, patrumpinam. Bet vienintelis tikrai didelis skirtumas tarp scenos ir improvizacijos proceso radijuje yra tai, kad mes nematome realiai gyvo žiūrovo, jo net negirdim. Girdi tik mus. Mes sėdim studijoje, aš esu Kirilo žiūrovas, Kirilas yra mano žiūrovas ir tuo pat metu mes esam kūrybiniai partneriai, kuriantys aktoriai. Visa kūrybinė konstrukcija, procesas, inžinerija ir receptūra yra pasitelkiama spontaniškumu – čia ir dabar. Principai yra tie patys, ar tu tapytum paveikslą, ar sakytum tekstą, ar darytum judesius.
Kirilas: Skiriasi tuo, kad ji yra radijo eteryje ir čia pat šalia žiūrovas, o jei kalbam apie radiją – klausytojas negali daryti jokios įtakos sceniniam radijo veiksmui.
Pirmieji naujosios rubrikos įrašai jau įvyko. Tad apie ką naujoji rubrika „Tarp eilučių“?
Audrius: Naujoji rubrika „Tarp eilučių“ – tai mūsų žaidimas kontekstais. Interpretuojant, sukuriant naujas prasmes, kvailiojant, galbūt kažką labai stipriai išryškinant, utriruojant, pridedant savų prieskonių, sutirštinant ir išryškinant vienokį ar kitokį žodį ar eilutę ir tam sukuriant mūsų prasmes, visai naują vaizdą. Jei jis gimsta klausytojo galvose, sukelia šypseną, geras, malonias emocijas – tikslas pasiektas. Ši rubrika ir yra tai, ką mes su Kirilu įžvelgiam, matom tarp eilučių. Apie tai mes kalbam, improvizuojam, kuriam. Tarp sukurtų kūrėjų eilučių yra dar oro – eterio tarpelis, kuriame mes žongliruojam ir įrašom savo improvizacines, kūrybines eilutes.
Kirilas: Apie tai, kad kiekvienas iš mūsų kiekvieną dieną galime pažvelgti į dalykus, reiškinius, daiktus ir kūrinius, kurie mums yra gerai pažįstami, tačiau kūrybos pagalba juos galima pamatyti kitoje šviesoje kitokiais. O svarbiausia – į tai pažvelgti su humoru.
„Radiocentro“ klausytojai jus girdi jau antrus metus. Kaip jaučiatės radijo eteryje? Kaip vyksta rubrikos kūrybinis procesas?
Audrius: Labai gerai jaučiuosi! Man patinka pats procesas. Labai žingeidu, įdomu, reikalauja asmeninės disciplinos, minties raiškos, koncentracijos, balanso laike, per kurį privalu išreikšti mintį, suspausti tą orą ir paversti tai minties intelektine materija, skambesiu eteryje, kuris sužadintų klausytojui vaizdinį. Man labai patinka šis kūrybinis procesas, labai džiaugiuosi, kad jį tęsiam ir manau, kad tęsim jį dar ne vienerius metus kartu su „Radiocentru“. Labai džiaugiuosi, kad pasitiki mumis. Dar labiau džiaugiuosi išgirdęs iš klausytojų, kad tai jiems suprantama, suvokiama ir suteikia malonumą, kaip žmogui ryte malonumą suteikia kavos ar arbatos puodelis, sausainis ar desertas, taip ir mūsų rubrika. Ir tai yra labai svarbu, nes juk nebūtų smagu kepėjui kepti bandelę, kurios niekas nevalgytų. Arba sakytų, kad ji neskani. Arba sakytų, kad bandelę valgė jo pažįstamas, užspringo ir numirė, teko eiti į laidotuves. Būtų toks nelabai smagus siužetas kūrėjui.
Kirilas: Jaučiuosi labai gerai. Įdomu pabendrauti su žmonėmis, kurie klausosi, išgirsti jų įžvalgas, atsiliepimus. Daugiausia grįžtamojo ryšio gaunu važiuodamas taksi – iš tų žmonių, kurie vairuoja. Ir dar iš statybininkų, nes jie gi dalinasi, kad klausosi radijo ir ką ten išgirsta. Labai smagu, kad gali būti arti žmonių, tautiečių. O procesas visuomet vyksta spalvingai, kūrybingai, draugiškai ir linksmai. Užsidarom studijoje ir, durniuodami, besilinksmindami įrašinėjam.
Juk visada kažkas pasilieka užkulisiuose, už kadro ar, kaip šiuo atveju, šalia mikrofono. Kas rubrikos įrašų metu nutiko tokio, ko niekada neišgirs „Radiocentro“ klausytojai?
Audrius: Pačią pirmą šio sezono įrašymo dieną Kirilas kažkodėl sėdėjo nuogas. Gal tai buvo tokia šiltos rudenio dienos pasekmė. Kiek nuogas jis galėjo būti, lai palikime klausytojų vaizduotei nupiešti, bet aš mačiau stipriau nuogą, nei kad įprastai jis gatvėje eitų. Netgi ir man, kaip Kirilo kūrybiniam partneriui, su kuriuo kuriame jau 15 metų, labai įdomu, kai studijoje kuria tiesiog nuogas partneris. Toks geras kūrybinis apsinuoginimas. Privalai apsinuoginti, pradėti nuo visiškai balto popieriaus lapo, kur niekas neegzistuoja – tai ir yra toji improvizacija.
Kirilas: Neišgirs, kaip studijoje nukrito apšvietimo sistema. Iš tiesų, radijo eterio klausytojai tikrai neišgirs, kaip Audrius nuolat susigraudina, skaitydamas vieną, kitą eilėraštį. Jis verkia ir rauda, tenka jį girdyti valerijono lašais. Štai aš, analizuojant kiekvieną eilėraštį, dainuoju kaip per kokią karaokę, tuo pat metu, žinoma, sėdėdamas studijoje nuogas, o va Audrius visada studijoje būna apsirengęs atlikėjų kaukėmis. Jums spręsti, tai tiesa, ar ne. Radijuje, visai kaip ir teatre, įmanoma viskas.
Bet, juk sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į eterį... Kada radijo eteryje įsijungia stabdžiai? Žinoma, jei jie veikia...
Audrius: Mes negalvojam apie blogą, mes nekuriam blogo. Mes kuriame tai, ką norime kurti, sąmoningai suprasdami, ką konstruojam ir ką darom. Taip, kaip stalius daro baldus, kėdes, stalus – labai svarbu, kad jie būtų patogūs, svarbus dizainas, iš kokių medžiagų pagaminta, nors kiekvienas tuos baldus renkasi skirtingus – vienas iš medžio, kitas iš faneros, o dar kitas – iš odos. Vieniems patiks, kitiems nepatiks, tačiau mums svarbiausia, kad būtų auditorija. Mes juk ne kilimėlius valom, kur visiems vienodai matosi, ar kilimėlis išvalytas, ar neišvalytas. Mes darom tai, ką išmanom, ir su savitu skoniu. Dėl to niekada negalvojame bloga tai ar gera. Neegzistuoja bloga arba gera kūryba. Tai yra kūryba. Ir jei ji atranda ausis ir širdis, sužadina geras emocijas – tikslas pasiektas.
Kirilas: Nežinau, klauskite redaktorių ir laidų vedėjų. Jie tai tuos stabdžius turi.
Ir pabaigai. Kas vis dėl to svarbiau – ar tai, kas parašyta eilutėse, ar tai, kas pasilieka tarp jų?
Audrius: Juk negalėtų būti plaktuko be koto, o kotas be plaktuko. Nebūtų eilučių, nebūtų ką kalbėti ir tarp eilučių. Tai yra vieta inspiracijai tarp eilučių jau sukurtose eilutėse, kuriose mes žongliruojam, kvailiojam, žaidžiam, kuriam. Niekas nėra svarbiau, tai yra visuma. Viskas svarbu.
Kirilas: Svarbiausia, ne kas, o kaip.
Kaip skamba aktorių improvizacija radijo eteryje ir kas lieka iš tų visiems gerai žinomų dainų eilučių, kai tarp jų su įjungtais mikrofonais įsibrauna jautrus Audrius Bružas ir nuogas Kirilas Glušajevas – jau galima išgirsti „Radiocentro“ eteryje. Rubrika „Tarp eilučių“ eteryje skamba kas pora valandų šiokiadieniais kasdien nuo ryto iki vakaro.
