„Ši daina gimė liūdnos nuojautos fone, nes tuo metu jau sunkiai sirgo mano brolis ir jutau, kad artėja atsisveikinimo akimirka. Bet liūdesį vis persmelkdavo šviesa – prisiminimas iš laikų, kai mokiausi Kaune“, – įvairiais jausmais ir mintimis persmelktą laiką prisimena grupės „Inkilai“ narys Laimonas Jančas.
„Buvo toks pat gražus, auksiniais medžių lapais pasipuošęs ruduo. Vaikštinėjau po Aleksotą ir staiga apėmė toks liūdesys, kokio nebuvau ligi tol patyręs. Mintis užvaldė suvokimas, kad dingo mano prieglobstis: tėvai, draugai, giminės. Likau tik aš ir mano naujas nepažįstamasis – liūdesys. Man, penkiolikmečiui, vienas po kito kilo klausimai: kas aš? Kodėl aš gyvenu? Kodėl šis pasaulis egzistuoja? Kodėl apskritai čia kažkas vyksta? Jie manęs taip ir nepaleido. Tačiau jie atvedė mane ten, kur, kaip dabar suvokiu, man labiausiai ir reikėjo“, – sako Laimonas.
Prasmingais ir giliais tekstais pasižyminti „Inkilų“ kūryba kviečia į apmąstymus, vidinius ieškojimus, kurie veda į naujus suvokimus ir savęs atradimą juose. Paulius ir Laimonas kviečia nebijoti aplankančio liūdesio ir esminių klausimų apie žmogaus būtį.
Ruduo suteikia galimybę nurimti, stabtelėti po vasaros ir labiau susitelkti į save, savo mintis ir jausmus.
Grupės „Inkilai“ nariai įsitikinę, kad atėjus laikui, prasmingas liūdesys apdovanos neįkainojamomis dovanomis.
„Auksinis ruduo“ dedikuojamas Laimono broliui, kuris po sunkios ligos paliko šį pasaulį. Tačiau išsiskyrimo liūdesį pakeičia brangūs prisiminimai. „Brolis mane ankstyvoje paauglystėje išmokė groti gitara, parodė pirmuosius akordus, kuriuos prisiminiau grodamas šios dainos priedainį. Esu jam dėkingas, tad norisi šią dainą skirti jo atminimui“, – pasakoja grupės „Inkilai“ narys Laimonas.
